Lygiadieniai – saulės tekėjimo atskaitos taškai.
Kada švenčiamas pavasario lygiadienis?
Pavasario lygiadienis švenčiamas kovo 20 d.
Pavasario lygiadienis švenčiamas kovo 20 d.
Kada švenčiamas rudens lygiadienis?
Rudens lygiadienis švenčiamas rugsėjo 22 d.
Rudens lygiadienis švenčiamas rugsėjo 22 d.
Rudens lygiadienis – Baltų Dagos šventė (Rudens lygė). Baltų vienybės diena.
Kasmet rugsėjo 22 d., minint Baltų vienybės dieną, telkiama Baltų vienybė ir baltų atstovai kviečiami vienu metu ant piliakalnių, alkakalnių ar kitose su baltų (aisčių) istorija susijusiose vietose užkurti ugnį. Šiuo ritualu, tikima, ugnies šviesa suvienija baltų dvasinę tėvynę. Ugnis ant tolimo kalno – ženklas, kad esame. Ugnies uždegimas vienu metu – vienybė.
Pavasario lygiadienis. Aut. nežinomas. Šaltinis – delfi.lt
Baltų vienybės sąšaukos žemėlapis
Kasmet sudaromas Sąšaukos žemėlapis, kuriame pažymimos baltų vienybės ugnies užkūrimo vietos.
Apie pavasario lygiadienį skaitykite pateiktame šaltinyje.
Astronominė pavasario pradžia yra lygiadienis, lyg sakantis, kad netrukus atgims augmenija, prasidės naujas gyvybės ratas gamtoje. Manoma, kad kitados ši data sutapdavo su Didžiąja, arba Velykų, švente. Kad Velykos turėjusios nesikeičiančią datą, rodo ir toks paprotys: Velykų rytą, saulei tekant, reikia nusiprausti ar nusimaudyti upelyje, atitekančiame iš rytų, – būsi sveikas, skaistus visus metus. Tačiau saulė tiksliai iš rytų pateka tik per lygiadienį! Vadinasi, abi šventės tikrai turėjo sutapti.
Pagal Libertą Klimką
Kodėl Jurginės (Jorė) laikomos viena iš svarbiausių švenčių tradiciniame pavasario kalendoriuje?
Ypač daug apsauginių veiksmų buvo atliekama per Jurgines, išgenant gyvulius: prie tvarto slenksčio dėdavo kiaušinių, kirvį, pjūklą, užrakintą spyną, tiesdavo audeklą, prijuostę, juostą, piemenukui liepdavo parnešti iš ganyklos tiek akmenėlių, kiek išginė avyčių, juos vėliau slėpdavo tvarte.
Lauko darbų pradžia ir pabaiga (javų lankymas Jurginių išvakarėse, pirmoji vaga, sėjos pradžia, rugių lankymas per Sekmines, pirmojo pėdo ir paskutinių varpų pjovimas, vadinamojo rugių gaspadoriaus-diedo nešimas namo, kasos arba ievaro pynimas, pirmasis javų vežimas) dažniausiai būdavo palydima duonos, druskos (sėjant – ir kiaušinių) aukojimu – duonos su druska būdavo pakasama dirvoje, valgoma laukuose, parneštos iš laukų padalijama namiškiams ir talkininkams.
Pagal Libertą Klimką
XVI a. šaltiniai šią šventę sieja su aukojimais pavasario dievybėms Pergrubijui ir Ganikliui. Ilgainiui šventė priskirta šv. Jurgiui – gyvulių, ypač arklių, globėjui. Simonas Daukantas rašė, kad ši šventė senovėje vadinta Jore. Su šiuo pavadinimu susijusi žodžio jorėti reikšmė – augti, plisti, žaliuoti, o jorė aiškinama kaip pavasario žaluma..
Aplankę laukus ir gyvulius, žmonės vaišindavosi gamtoje, ritinėdavo margučius, supdavosi sūpuoklėmis.
Jurginių apeiginė duona. Aut. nežinomas
Velykų šventės ypatumai
Velykų šventės trunka devynias dienas, pradedant Verbinėmis. Tądien kuo anksčiausiai rykštele ar kadagio šakele žadinami šeimyniškiai – tenebūna užsimiegoję, apsnūdę, nespėjantys su greitais pavasario žingsniais. Kaime sakydavo, kad Didžiosios savaitės metu negalima bartis, ginčytis, pyktis, kam nors pavydėti. Negalima ir ką nors skolintis arba kitam skolinti – laimė išeisianti iš namų.
Didysis ketvirtadienis vadintas švariuoju arba žaliuoju. Kas namuose peržiem aprūkę, įjuodę, užsigulėję – viskas turėjo būti išvalyta, išvėdinta. Saulei tekant sveikatos visiems metams galima pasisemti. Tereikia susirasti upelį, atitekantį prieš saulę, ir nusiprausti jo auksiniu vandeniu.
Prieš šventę išvalius namus, jie puošiami žalumynais, iš miško parneštais pataisais, bruknių šakelėmis, kerpėmis, sudygusių javų kuokšteliais. Kaip ir per Kalėdas, kabinamas šiaudinis sodas. Seniau buvo įprasta puošti Velykų eglutę: ji daroma prie tiesios šakos pririšant eglės šakeles, iš jų suformuojant eglutės formos medelį, papuošiant išsprogusiais žilvičio „kačiukais“, popieriniais paukščiukais, gėlytėmis, medelyje padarant lizdelius, į kuriuos įdedama 9–12 kiaušinių. Tikėta, kad Velykų eglutės kiaušiniai žmogui neša laimę.
Kiaušinis nuo pagonybės laikų simbolizuoja gyvybės atsiradimą, vaisingumą, kosmosą. Žmonės tikėdavo, kad pradaužus kiaušinį iš jo išlenda gyvybė, o ridinėjant ta gyvybė persiduoda ir žemei. Kiaušiniams mūsų protėviai priskirdavo nemažai gydomųjų ir kitų galių. Tikėta, kad užkasti laukuose Velykų kiaušiniai atneš gerą derlių.
Pasižiūrėkite video apie kiaušinio simboliką baltų kultūroje.
Tai labai senas paprotys, simboliškai žadinantis gyvybingumą. Antrąjį Velykų rytą vaikinai eidavo vandeniu laistyti merginų: užėję į trobą, kurioje gyvendavo merginos, paspausdavo rankas šeimininkams, o sveikindami moteris ir merginas, joms į delnus po truputį įpildavo vandens, po to nušluostydavo rankšluosčiu. Pagrindinė apeiginio prausimo ir laistymo vandeniu papročio paskirtis – palinkėti gero derliaus, laimės ir sveikatos.
Seniau supdavosi ir vyresnio amžiaus žmonės, tačiau tai labiau vaikų ir ypač jaunimo užsiėmimas. Tikėta, kad kuo aukščiau per Velykas įsisupsi, tuo aukštesni bus linai, tuo ilgesnis bus jų pluoštas, o merginos greičiau ištekės.
Velykinis medelis kiaušiniams sudėti (1935 m.). Fotografas – Z. Slaviūnas
Kupolių pavadinimas susijęs su kupėjimu (vešėjimu), aukščiausia augalijos suklestėjimo būsena. Kupolių laikotarpio kulminacija – vasaros saulėgrįža, kuri Lietuvoje, kaip ir kitose krikščioniškose šalyse, vadinama Joninėmis (Šv. Jono diena), taip pat Rasos švente. Svarbiausi šventės simboliai – saulė, ugnis, žolynai, vainikai, „paparčio žiedas“, rasa, vanduo.
Šventės išvakarėse moterys ir merginos renka vaistines ir kitas žoleles, vadinamas kupolėmis. Tikima, kad būtent tuomet surinktos žolės turi stebuklingų gydymo galių, todėl jomis būdavo apkaišomi namų pakampiai, tvartai, jomis aprūkydavo siekdami apsaugos, taip pat naudojo gydymo tikslais.
Merginos iš gėlių ir kitų žalumynų pina vainikus, kuriais puošiasi pačios arba dabina namus, o vyrai pasidaro vainikus iš ąžuolo šakelių. Vainikas per šventę mėtomas atgalia ranka per galvą ant kupole vadinamos karties spėjant, kada bus vestuvės, o naktį vainikas leidžiamas į vandenį padėjus ant sukryžiuotų lentelių su vidury uždegta žvakele, iš jo plaukimo sprendžia apie ateitį (pvz., jei vaikino ir merginos vainikėliai plaukia drauge – bus vestuvės).
Tikėta, kad šią naktį prasiskleidžia stebuklingas paparčio žiedas, o kas jį suras – taps aiškiaregiu, supras paukščių kalbą, įgis turtų ir laimę. Paparčio žiedo galima ieškoti tik po vieną, bet einant gilyn į mišką jokiu būdu negalima atsigręžti atgal, kad ir labai gąsdintų tuomet mišką apnikusios piktosios dvasios.
Saulei tekant žmonės keliaudavo į laukus ir prausdavosi nuo rugių nubraukta rasa. Rasa vilgomos marškos norint pagydyti ligonius, taip pat surinkta rasa girdomos karvės (kad būtų pieningos), laistomi laukai, daržai (kad būtų derlingi, neželtų piktžolės). Merginos brisdavo į vandenį, išsipindavo kasas, šukuodavo plaukus ir velėjo marškinius tarsi laumės.
Rasos, Joninės. Aut. V. Daraškevičius
Žolinė – žalumos, didžiausio suvešėjimo ir derliaus brandos šventė.
Žolinė skirta Žemynai, o pagal krikščionybę – tai Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena. Tikėjimai ir papročiai rodo, kad ši šventė susijusi su svarbiausių lauko darbų pabaiga, vasaros ir rudens sandūra. Šia proga susirinkdavo visi giminės, kaimynai pabendrauti, pasidalyti džiaugsmais ir rūpesčiais, nes „kas per Žolines neviešės, tas visą gyvenimą nieko neturės“.
Puokštė, kuri nešama šventinti į bažnyčią. Aut. A.Barzdžius
Būdingas šios dienos paprotys – neštis į bažnyčią pašventinti įvairių žolynų, darželio gėlių, daržovių. Į Žolinės puokštę būtinai reikia įdėti savo išaugintų daržovių ir kitų augalų (pvz., dzūkės įdėdavo morką, griežtį, buroką ar net kopūsto galvą). Parsinešus pašventinta puokštė laikoma pagarbiai, išdžiovinama ir užkišama namuose už šventųjų paveikslo. Sudžiūvusia puokšte smilkydavo užėjus perkūnijai, susirgus žmogui ar gyvuliui. Šios žolelės būdavo dedamos mirusiajam į pagalvę, kad palydėtų jo sielą į kitą pasaulį.
Vėlinės – atminimo liepsnelių laikotarpis
Vėlinių metas – virsmo taškas ir gamtoje, ir žmogaus dvasioje. Kosminiu šalčiu alsuoja prasiverianti vakarais dangaus bedugnė. Joje ryškėja balzgana juosta, besidriekianti per visą skliautą, – tai Paukščių Takas. Mūsų senoliai jį vaizdavosi kaip Vėlių Kelią ar Pasaulio Medį. Medžio šaknys – požemio dievybių valdose, o jo šakose spindi dangaus šviesuliai. Ir senieji antkapiai paminklai – krikštai – primena medžio siluetą. Medžiu mirusiųjų vėlės iškeliaudavo į dausas, esančias toli vakaruose, už devynių vandenų.
Lietuviai savo mirusiuosius prisimindavo per visas svarbiausias metines šventes, tačiau labiausiai – rudenį, baigiant rudens darbus. Mirusiųjų minėjimo šventė Lietuvoje buvo vadinama ne tik Vėlinėmis, bet ir Ilgėmis, o Rytų Lietuvoje – ir Dziedų (Dziadų) vardu. Ilgių šventės papročiai susiję ne tik su mirusiųjų pagerbimu, bet ir su darbų užbaigimo apeigomis, kurių metu buvo atliekami būrimai siekiant gero kitų metų derliaus. Tikėta, kad būtent protėviai ir anapusinio pasaulio jėgos padeda užtikrinti gamtos vaisingumą ir skalsą.
Tiek seniau, tiek ir dabar pagrindinis mirusiųjų pagerbimo simbolis yra ugnis. Anksčiau tikėta, kad vėlės šąla, tad kūrendami ugnį gyvieji padėdavo išėjusiems į anapilį sušilti. Senovinį kapinių laužo deginimo paprotį dar ir dabar galima pamatyti Varėnos rajono kaimuose (Margionyse, Mardasave, Musteikoje).
Rasų kapinėse Vėlinių žvakių liepsna. Aut. Irmantas Gelūnas
Kūčios – žiemos saulėgrįža
Saulėgrįža būdavo švenčiama keletą dienų. Iš pradžių susikaupus laukiama jos grįžtant, po to džiūgaujama, linksminamasi. Tad ryškiai skiriama uždara šeimyninė ir bendrų su kaimynais linksmybių šventės dalys.
Kūčios – lietuvių šeimai pati brangiausia šventė. Kad ir kur būtume, iki tos dienos stengiamės parvykti prie šeimos židinio.
Robertas Klimka
Senovinės lietuvių Kūčios. Aut. Skirmantė Javaitytė
Kūčios – viena iš seniausių švenčių pagal Saulės kalendorių, žyminti saulėgrįžą. Tai išskirtinė lietuviams šventė, kurią švenčia nedaug kitų tautų (lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai, sentikiai). Kūčios pavadinimas siejamas su mirusiųjų garbei skirtu patiekalu kūčia, pagamintu iš įvairių grūdų, pupų, žirnių ir medaus, pagardintu aguonomis, riešutais (kartais pridedama ir džiovintų spanguolių, obuolių). Buvo tikima, kad elgesys per Kūčias turės poveikį visiems metams, o tai rodo, jog Kūčios buvo siejamos su nauja metų pradžia. Stengiamasi iki Kūčių atiduoti skolas, susitaikyti, kad naują slenkstį būtų galima peržengti ramia sąžine.
Dalia Urbanavičienė
Namų puošimas Kūčioms ir Kalėdoms
Kūčioms iš šiaudų surišdavo naują sodą (dar vadinamą liktoriumi, voru, dangumi, rojumi), kad jis visus metus saugotų nuo piktų dvasių, atneštų į namus darną, sėkmę, sotumą ir šviesą. Pastatydavo kambario kampe tris kartus perrištą javų pėdą, kad būtų gausus būsimų metų derlius ir skalsa. Namus papuošdavo ir visžaliais augalais – eglių, pušų, kadagių šakomis.
Eglutės puošimo Kalėdoms paprotys Lietuvoje atsirado tik XX a. pradžioje. Pirmieji eglutę ėmė puošti vokiečiai XVII a. pradžioje, vėliau šis paprotys išplito Europoje.
Stalo parengimas ir šventinė vakarienė
Paprotys per Kūčias dėti šieno po staltiese ir po stalu siejamas su tikėjimu, kad ant šieno ilsisi mirusiųjų vėlės, o pagal krikščionišką aiškinimą – šienas primena ėdžiose gulėjusį kūdikį Kristų. Senovės lietuviai ant Kūčių stalo dėdavo 9 patiekalus, vėliau pradėta ruošti 12 patiekalų (kad kiekvienam mėnesiui būtų po valgį – tuomet bus sotūs metai; krikščionybėje šis skaičius siejamas su 12 Dievo apaštalų). Tradiciniai Kūčių valgiai yra negyvulinės kilmės.
Kūčių valgyti sėdama užtekėjus Vakarinei žvaigždei. Prie stalo paliekama vieta tais metais mirusiems šeimos nariams, jiems padedamos tuščios lėkštės. Taip buvo elgiamasi ir su į karą išėjusiais ar emigravusiais gyvais artimaisiais.
Vargšų kvietimas prie Kūčių stalo turi senas tradicijas, nes tikėta: „Kuriuose namuose elgeta valgo Kūčias, tie namai tais metais bus laimingi.". Po Kūčių vakarienės stalo nevalia nudengti, vaišės paliekamos vėlėms.
Būrimai ir žaidimai
Dauguma burtų susiję su meilės reikalais, noru sužinoti, kaip seksis vedybinis gyvenimas, kokia bus sveikata, kokie bus metai derliui, gyvuliams. Vis dar išlikęs paprotys po Kūčių vakarienės traukti šiaudą iš po staltiesės: pagal šiaudo ilgį spėjama gyvenimo trukmė, ateinančių metų sėkmė, vedybinė laimė ir kt.
Kalėdinio blukio deginimas. Aut. nežinomas. Šaltinis – kauno.diena.lt
Kalėdų prasmė ir būdingi papročiai
Kalėdos siejamos ir su saulėgrįža, ir su Jėzaus Kristaus gimtadieniu – taigi šventėje persipina senieji ir krikščioniški papročiai.
Pirmoji Kalėdų diena
Lietuvoje Kalėdos seniau buvo švenčiamos 3–4 dienas. Pirmoji Kalėdų diena švenčiama daugiausia tik namuose – tai šeimos ir poilsio metas, kai niekur nebūdavo einama, tik į bažnyčią. Važiuodami į bažnyčią ir grįždami iš jos skubėdavo, lenktyniaudavo vieni su kitais, o pakeliui namo net stengėsi išvirsti iš rogių, nes tikėjo, kad tuomet gerai derės javai ir linai, pavyks greitai nudirbti visus darbus. Grįžus iš bažnyčios sėdama prie stalo ir sočiai valgoma.
Blukio vilkimas
Kalėdinis metas pasižymėjo apeiginę prasmę turinčiu papročiu – triukšmingu kaimynų lankymu tempiant blukį (medžio trinką, kelmą ar kaladę). Blukį tempdavo jauni stiprūs vyrai – blukvilkiai, neretai juos lydėdavo persirengėliai meškomis, gervėmis, velniais ir kt. Blukvilkiai užsukdavo į visas trobas, jų šeimininkai ant to kelmo tarsi sumesdavo savo bėdas, išsakydami savo blogybes, o blukvilkius pavaišindavo riešutais, apiberdavo grūdais. Blukio sudeginimas reiškė blogį simbolizuojančios mitinės būtybės aukojimą, Saulės išvadavimą ir pasaulio tvarkos atkūrimą. Lietuvoje šis paprotys labiausiai žinomas Aukštaitijoje ir Žemaitijoje.
Užgavėnės Rumšiškėse. Aut. nežinomas. Šaltinis – Lietuvos liaudies buities muziejus
Užgavėnės simbolizuoja žiemos išvarymą siekiant kuo greičiau prisišaukti pavasarį. Ši šventė taip pat skirta ir įvairiausioms negandoms, nelaimėms, ligoms, susikaupusioms per metus, išvaryti. Seniau Užgavėnės buvo vadinamos Ragučio švente.
Per Užgavėnes tradiciškai buvo dirbami tik lengvi darbai, gaminamas maistas bei sočiai valgoma, pramogaujama. Užgavėnių dienos valgio likučiai būdavo sakrališkai padalijami gyvuliams, kaip „vaistas nuo visų ligų“.
Kodėl tokie svarbūs per Užgavėnes blynai? Todėl, kad blynas yra apvalus, o anksčiau apskritimas buvo suvokiamas kaip neprieinama erdvė piktosioms dvasioms. Kita vertus, karštas, didelis, geltonas blynas – sugrįžtančios saulės simbolis.
Persirengėliai, eidami iš trobos į trobą, krečia pokštus, dainuoja, stengiasi pavogti kokį buities rakandą.
Užgavėnių dėmesio centre – Morė. Ji – vaisingumo dievybė, kuri sudeginama lauže tam, kad vėliau atgimtų. Su ja „išvaromas“ susikaupęs blogis, kartu ir įkyrėjusi žiema. Žinomi dar ir kiti jos vardai: Kotrė, Raseinių Magdė ir kt.
Labai svarbi Užgavėnių tradicija – Kanapinio ir Lašininio kova, kurioje nugali Kanapinis.Visa tai simbolizuoja nenorinčios pasitraukti žiemos kovą su žmonių laukiamu pavasariu.
Pusiaužiemis – diena jau pailgėjo per avinuko šuolį.
Jau Pusiaužiemis – pats žiemos vidurys. Tiksli šios senovinės šventės diena nėra žinoma, bet liaudies kalendoriuje ji tapatinama arba su sausio 25 diena (apaštalo Paulius atsivertimu), arba su vasario 2 d. (Grabnyčiomis). Liaudyje sakoma, kad tądien ne tik Paulius atsivertė į krikščionybę, bet ir žiemos miegu mieganti meška (barsukas, ežys) persiverčia ant kito šono. Patį vidurdienį ji atsibunda ir išeina į lauką pasidaryti; jei skaisčiai šviečia saulė, išsigąsta savo šešėlio ir grįžusi atgal į guolį ilgam įminga, dėl to pavasaris ilgai neateina.
Sakoma, kad sausio 25 dieną miške savo oloje nubunda barsukas. Pagal tai spėjama, koks bus pavasaris. Aut. nežinomas. Šaltinis – Vida Press
Sausio 25-oji tradiciniame mūsų tautos kalendoriuje – pusiaužiemis. Senoliai pasakytų: diena jau pailgėjusi per avinuko šuolį. O astronominis kalendorius rodo, kad nuo saulėgrįžos šviesiojo paros laiko prisidėjo valanda ir devynios minutės. Šis lūžio momentas gamtoje palaipsniui tapo švente.
Liaudiški papročiai pataria šią dieną žadinti gamtos gyvastį. Reikia papurtyti apšarmojusias obelis, pabelsti į po sniego kepurėmis snaudžiančius avilius – bitelės tada visu kamuoliu persiris ant kito korio. Per pusiaužiemį ūkininkas turi pasižiūrėti, ar dar likę pusė pašaro gyvuliams.