Pasižiūrėkite dokumentinio filmo „Aukštaitija“ ištrauką ir susipažinkite su Aukštaitijos žemių formavimosi ir Aukštaitijos vardo istorija.
Aukštaičių sodyba. Šaltinis - Lietuvos liaudies buities muziejus
Literatūroje pateikiama, kad seniausieji Aukštaitijos krašto gyventojai kurdavosi paupiuose, netgi pelkėse bei kituose vandens telkiniuose – ten buvo aptikta juose stovėjusių polinių gyvenviečių pėdsakų. Aukštaitijoje, kaip ir kituose regionuose, vyravo ne vienas kaimų tipas.
Paskaitykite, kas apie tai rašoma leidinyje „Kaimo statyba: Rytų Aukštaitija“.
„Važiuojant per Aukštaitiją matyti tankiai užstatyti gatviniai kaimai, laisvai kalvose pasibarstę padriki kaimai ir vienkiemiai. Kalvotas reljefas, ežerynai, pelkės ir didžiuliai girių plotai padėjo daug kur išsaugoti senąją kaimaviečių struktūrą – suskaidytame kraštovaizdyje vykdyti reformas buvo nepatogu ir netikslinga. Todėl čia išliko nemažai savaimingai susiklosčiusių gyvenviečių, atspindinčių senąją, natūraliai besikuriančią gyvenseną. <...> Savaime susikūrę kaimai sustatyti laisvai, sodybos neturi aiškiai apibrėžtų ribų, sklypai dažnai susipynę, kiemai netaisyklingos formos, statiniai išdėstyti pagal reljefą: pirkios aukštesnėse sausesnėse vietose, ūkiniai pastatai – žemesnėse. Kiekvieno kaimo vaizdas itin savitas, lemiamas aplinkos, reljefo ir ūkininkavimo pobūdžio; tokios gyvenvietės atrodo natūraliai išaugusios iš aplinkos, žavi netikėtais vaizdais ir ypatinga gamtos bei architektūros derme. Baudžiavos laikais nemaža dalis kaimų buvo performuoti pagal Valakų reformos reikalavimus. Tie, kurie patyrė reformos įtaką, įgijo aiškią gatvinę struktūrą: sodybas vienija gatvė – kompozicinė ašis, apie kurią ritmiškai grupuojami statiniai. Sodybos paprastai linijinio užstatymo: kiemai pailgi, trobesiai sustatyti į vieną arba dvi eiles. Pastatai išdėstyti abipus gatvės: arčiausiai statytos pirkios ir klėtys, toliau ūkiniai trobesiai. Senosios pirkios pasuktos galu į gatvę, nedaug nuo jos atitrauktos, paliktas tik tarpas gėlynams. Dėl kintančio reljefo kaimo gatvės kiek vingiuotos, atveriančios netikėtas tapybiškas perspektyvas. Į gatvę atgręžti ir gerieji kiemai, kurie lieka atviri praeivio žvilgsniui, tik tarsi ažūrinė širma juos dengia neaukštos tvoros ir medžiai. Šonu į gatvę pirkios statytos platesniuose valakiniuose sklypuose arba vėliau, išretėjus gatviniams rėžiniams kaimams. <...> Lietuvoje tarpukariu kaimai išskirstyti į vienkiemius.“
<...>
Sužinokite apie Rytų ir Vakarų Aukštaitijos architektūrą.
Svarbu pažymėti, kad Rytų ir Vakarų Aukštaitijoje architektūra šiek tiek skiriasi. Skiriasi ir pastatų pavadinimai, pvz., gyvenamasis namas Rytų Aukštaitijoje vadinamas pirkia, Vakarų Aukštaitijoje – gryčia. Plačiau Rytų ir Vakarų Aukštaitijos architektūros ypatumai ir skirtumai apžvelgiami leidiniuose „Kaimo statyba: Rytų Aukštaitija“ ir „Kaimo statyba: Vakarų Aukštaitija“.
Rytų Aukštaitijos pirkia
Pirkia Ciūniškių k. Molėtų r.
„Senovinė pirkia – stačiakampio plano, dviejų ar trijų patalpų gyvenamasis būstas. Viengalių ir dvigalių pirkių, paplitusių visoje Rytų ir Pietų Lietuvoje, sandara tokia pati: prie centrinės patalpos – priemenės – prijungiama vienas arba du galai. Pirkia buvo vadinama ir pagrindinė gyvenamoji patalpa su krosnimi („pečiumi“). Priemenėje negyventa, o antrame pirkios gale buvo pirkaitė (kaip papildomas kambarėlis) ir kamara (daržovėms, pieno produktams ir kt. laikyti). Pirkios patalpoje ties įėjimu stovėjo krosnis, priešingame jai kampe stalas su suolais – vadinamoji krikštasuolė – tai garbingiausia šeimos susibūrimų ir valgymo vieta. Lovos dėstytos prie šoninės, šalia krosnies esančios sienos, miegota taip pat ant krosnies. Vientisa didelė pirkios erdvė naudota ir kasdieniams darbams (čia tilpdavo audimo staklės), ypač žiemą. Vėlesniais laikais visos trys pagrindinės patalpos galėjo būti įvairiai skaidomos, formuojant erdves darbui, namų ruošai, poilsiui, miegui ir pan. „Kai šeimai reikėjo daugiau vietos, buvo prijungiami priestatai, statomos „T“ ar „L“ formos ir vadinamojo kryžminio plano pirkios. Pagrindinis įėjimas visada veda į priemenę, kuri, būdama namo centre, yra paskirstomoji patalpa, ir tai lemia paprastą ir patogią schemą: į visas patalpas patenkama iš priemenės, nereikia pereidinėti kambarių.“
Rytų Aukštaitijos svirnas
Aukštaičių klėtis. Šaltinis - LBM, Rumšiškės
„Svirnai Rytų Aukštaitijoje būna su įėjimu iš galo arba šono, dažniausiai vienos kvadratinės patalpos (sienos 4–6 m ilgio) su priesvirniu, paremtu kolonėlėmis. Buvo ir dviejų patalpų šoninių svirnų, ir sujungtų į vieną tūrį su kitais ūkiniais pastatais. Jiems būdingi dvišlaičiai, rečiau pusskliautiniai stogai. Saviti ir dekoratyvūs svirnai, kurių antrame aukšte virš priesvirnio įrengtas balkonėlis. Šių kraštų svirnuose puošiamos durys, priesvirnio stulpeliai, langeliai, gegnių galai, rečiau – balkonėlio tvorelė ar lėkiai.“
Vakarų Aukštaitijos gryčia
Gryčia Gudelių I k. Panevėžio r. Aut. A. Andriušytė
Gryčia – tai pagrindinis vakarų aukštaičių sodybos pastatas, gyvenamasis būstas, kurio struktūrą sudaro kvadratinio plano rentinys ir prie jo prijungtas trisienis – priemenė. Per priemenę iš lauko einama į pagrindinę patalpą, tai yra į pačią gryčią, kurioje šeima gyveno, dirbo, valgė, ilsėjosi ir šventė šventes. Ties gryčios durimis stovėjo duonkepė krosnis, kadaise dūminė, didžiulė, užimanti kone penktadalį patalpos. Priešingame kampe, jei tik įmanoma pietų ar rytų pusėje, statyti stalas ir suolai. Užstalės kampas – tai krikštasuolė, nuo seno garbingiausia gryčios vieta, kur laikyti svarbiausi namų daiktai, kabinti raštuoti rankšluosčiai, paveikslai, per šventes – ir sodas iš šiaudų. Seniausios gryčios buvo tik dviejų patalpų, vadinamosios vienagalės. Vėliau, iš kitos priemenės pusės pristačius dažniausiai panašaus dydžio antrą rentinį, gryčios struktūra tapo dvigalė. Naujoje patalpoje būdavo gyvenama, kitais atvejais tai buvo seklyčia – švarus kambarys, laikomas svečiams ar susiėjimams. Dar ši pastato dalis galėjo būti naudojama ir kaip kamara, kurioje saugomi daiktai ir maisto produktai.“
Vakarų Aukštaitijos klėtis
Gryčia Gudelių I k. Panevėžio r. Aut. A. Andriušytė
„Klėčių, kaip ir gryčių, durų puošyba Vakarų Aukštaitijoje pasižymi lentelių grupavimo raštų įmantrumu bei įvairove, išorinė varčios plokštuma būdavo netgi dažoma ryškiomis spalvomis. <...> Kartais klėtis prijungdavo prie gryčių arba ūkinių pastatų, tačiau stipriuose ūkiuose dažnai vienos klėties net ir neužtekdavo, tad į eilę sustatydavo kelias arba sujungdavo jas vienu stogu. Todėl Vakarų Aukštaitijos sodybose dažnai pasitaiko pailgo, kone kaip gryčia tūrio šoninių klėčių su prieklėčiu, paremtu kolonėlių eile tarsi galerija, su keliomis išraiškingomis durimis, vedančiomis į atskiras patalpas.“
Aukštaičių pirkios prieangis. Šaltinis - LBM, Rumšiškės
Plačiau apie Rytų Aukštaitijos architektūrai būdingus bruožus rašoma minėtame šaltinyje „Kaimo statyba: Rytų Aukštaitija“.
Aukštaičių pastatams būdingi puošybos elementai: „<...> gausu puošybos, pusiau atvirų erdvių – tai prieangiai, priesvirniai, kuriuose smagu pasėdėti, pabendrauti su kaimynais. Prieangiai, pastogės, galerijos turi ir funkcinę reikšmę: apsaugo įėjimą, suteikia pavėsį poilsio valandą. Ne ką mažesnė jų svarba pastato grožiui: net neišpuošta ši pusiau atvira erdvė pagyvina namą tūrio, šviesotamsos, detalių dydžių kontrastais, suminkština perėjimus iš uždarų erdvių į atviras ir taip suteikia jaukumą. Prieangių stogeliai dažniausiai dvišlaičiai, paremti keturiomis kolonėlėmis, su tvorele. Kolonėlės, tvorelės, stogelio kraštai ir frontonai dažnai dekoruojami, taip pabrėžiama ypatinga šios vietos reikšmė sodybos erdvėje.“
Apie aukštaičių architektūros ir interjero detales galima sužinoti pasižiūrėjus kelionės su Tuktuku ištrauką.
Pasižiūrėkite dokumentinio filmo „Aukštaitija“ ištrauką ir susipažinkite su aukštaičių architektūra.
Po aukštaitišką kaimą pasivaikščiokite, žiūrėdami laidos „Veranda. Menas gyventi aistringai“ ištrauką.
Apie aukštaitiškas sodybas žiūrėkite ir dokumentinio filmo „Lietuvos liaudies buities muziejus“ ištraukoje.