Seniausias žinomas Vilniaus planas, XVI a. Aut. nežinomas. Šaltinis – Visuotinė lietuvių enciklopedija

  • Gedimino laiškai – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino į Vakarų Europą siųsti raštai. Jų buvo aštuoni, rašyta lotynų kalba. Išliko šešių laiškų nuorašai. Du laiškai buvo skirti popiežiui Jonui XXIIVienas laiškas – Rygos miesto tarybai (jis neišliko, žinomas iš atsakymo). 
  • 1323-01-25 laiške Liubeko, Sundo, Bremeno, Magdeburgo, Kölno ir kitų miestų piliečiams minimos mūsų mieste, Vilniuje, jau esančios dvi katalikų bažnyčios – tai yra pirmasis Vilniaus vardo paminėjimas istorijos šaltiniuose.
  • Trys laiškai skirti Liubeko, Rostocko, Sundo, Greifswaldo, Stettino (dabar Szczecinas) ir Gotlando miestiečiams; dominikonų ir pranciškonų ordinų vienuoliams. Taip pat Gediminas skundė Vilniaus sutartį pažeidusį Livonijos ordino magistrą Tartu, Saaremos vyskupams, Talino žemės vietininkui ir Rygos miesto tarybai.

 

Pagal Valstybinę lietuvių enciklopediją

Sigito Narbuto parengtos knygos „Gedimino laiškai“ viršelis

  • Alvydo Nikžentaičio žodžiais, „Gediminas, ko gero, buvo pirmasis Lietuvos įvaizdžio kūrėjas, kuris pabandė parodyti Lietuvą. [...] kvietė čia atvykti krikščionis aiškindamas, kas tuo metu žmonėms buvo labai svarbu, kad ir jie, krikščionys, ir mes, pagonys, turime vieną Dievą. Kitaip tariant, ieškojo panašumų, o ne akcentavo skirtumus tarp dviejų civilizacijų – krikščioniškos ir pagoniškos.“
  • Gediminas laiškuose prisistato Vakarams kaip galingas, savo valstybę išmintingai tvarkantis „lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis“. Jis iškelia Lietuvą kaip tolerantišką, svetingą, teisingą kraštą, į kurį atvykę svetimšaliai krikščionys gyvens laisvai, remdamiesi valdovo duotais išmintingais įstatymais, kurio tvarka gali būti daug geresnė, o žemė – daug dosnesnė nei kitose šalyse.

Pagal Darių Kuolį

Perskaitę vieno iš šešių išlikusių, lotynų kalba rašytų Gedimino laiškų ištrauką įsitikinsite, kad Lietuvos Didysis kunigaikštis kviečia atvykti įvairių luomų žmones: kunigus, vienuolius, riterius, pirklius, amatininkus, miestiečius, valstiečius. Ir žada teisinę pagalbą ir apsaugą, sudaro sąlygas išpažinti krikščioniškąjį tikėjimą.

<...> savo ranka ir šiuo mūsų karališku antspaudu patvirtintu – raštu prisiekiame jums visiems, užtikrindami, jog sudarysime tokią abipusę taiką, kokios krikščionys dar niekada nėra regėję.

Priimsime vyskupus, kunigus, pamokslininkų ir mažųjų brolių ordinų vienuolius, kurių gyvenimas pagirtinas ir be priekaištų, nenorime, kad atvyktų tokie, kurie iš vienuolyno daro plėšikų lindynę ir išmaldą parduoda, kenkdami sieloms, iš kur plėšikėliai išeina kunigų trukdyti ir žudyti; patariame kiekvienam ponui vengti tokių vienuolių. Be to, pralenkę visus mūsų pirmtakus, kaip karališką dovaną suteikiame jau dabartiniu raštu, jog mūsų žemė yra laisva nuo muito, nuo pastočių ir pagalbinių tarnybų apmokestinimo visiems pirkliams, riteriams, vasalams, kuriuos aprūpinsiu pajamomis kiekvieną pagal jo luomo padėtį, įvairių amatų meistrams, būtent kalviams, kurpiams, račiams, akmenskaldžiams, druskininkams, malūnininkams, sidabrakaliams, arbalerininkams, žvejams, bet kokio rango žmonėms. Tegu atkeliauja su vaikais, žmonomis ir gyvuliais, atvyksta ir išvyksta, kaip nori, be jokio trukdymo; tai įsipareigojame šiuose dalykuose, duodami pažadą, kad liks saugūs ir nepaliesti jokio mano pavaldinių neteisingo užsipuolimo. 

Žemdirbiams, norintiems atvykti į mūsų karalystę ir pasilikti, duodame ir leidžiame dešimt metų dirbti žemę laisvai ir be mokesčio, ir tuo tarpu jie gali būti atleisti nuo bet kokios prievolės karaliui. Pasibaigus minėtam terminui, pagal žemės derlingumą, duos dešimtinę, kaip kitose karalystėse ar savo kraštuose duodavo, tačiau taip, kad pas mus daugiau gautų grūdų, negu kitose karalystėse paprastai būna.

Visi paprasti žmonės [miestiečiai] tesinaudoja Rygos pilietine teise, nebent jei kada būtų išrasta geriau protingu išrinktųjų sprendimu. Taigi idant saugesni ir tikresni būtute, turime pastatytas dvi mažųjų brolių bažnyčias, vieną mūsų minėtame karališkame mieste Vilniuje, antrą Naugarduke, o trečią – pamokslininkų brolių, kad kiekvienas Dievą garbintų pagal savo paprotį. 

1323 m. gegužės 26 d. Gedimino laiške dominikonų ordino vienuoliams matome, jog lietuviams duotas žodis buvo šventas, pažadas nesulaužomas:

<...>

Nors kryžiuočiai dėl aukščiau minėtojo reikalo mūsų įžeidimui sudegino mūsų antspaudą, matyt, [tuo tikslu], kad užgniaužtų dievo pradėtą [darbą] ir apdumtų žmonėms akis, tačiau prie šio rašto mes pridedame tą patį antspaudą, panašiai kaip liepėme pridėti šį antspaudą prie laiško didžiai mylimam viešpačiui apaštališkajam tėvui didesniam jo patikimumui ir sutvirtinimui, nes pirmiau geležis pasikeis į vašką ir vanduo pavirs plienu, negu mes atšauksime mūsų ištartą žodį.

Pažiūrėkite, kaip Gedimino laiškus perskaitė Vilniaus universiteto studentai. Sužinosite, kas sieja Lietuvos didįjį kunigaikštį Gediminą ir šiuolaikinius politikus, kaip žymieji Gedimino laiškai, pasklidę po visą Europą, suklaidino patį Popiežių. Apie visa tai pasakojama animacijoje.

 

1588 m. Lietuvos Statuto antraštinis lapas (Vilniaus universiteto biblioteka)

  • Lietuvõs Statùtai – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės kodeksai. 
  • Buvo parengti trys Lietuvos Statutai: Pirmasis Lietuvos Statutas įsigaliojo 1529 m., Antrasis Lietuvos Statutas – 1566 m., Trečiasis Lietuvos Statutas patvirtintas 1588 m. Visi Lietuvos Statutai parašyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarine slavų kalba.

Kodėl kilo poreikis parengti įstatymų sąvadus?

Pirmieji Lietuvos įstatymai buvo nerašyti. Gyvenimas buvo tvarkomas papročių teise, kurios laikėsi tiek valdovai, tiek gyventojai. Didžiojo kunigaikščio valdžia buvo absoliuti ir daugeliu atvejų jis galėdavo elgtis kaip tinkamas. 

Kai bajorija pradėjo įgauti vis daugiau reikšmės, ji ėmė reikalauti, kad teisės būtų surašytos. Tatai buvo daroma tam tikruose dokumentuose, vadinamuose privilegijomis. Kartais tokiuose dokumentuose būdavo surašomos tam tikros viso krašto bajorijos teisės, kartais tik vienos kurios srities, o kartais juose būdavo surašomos net atskirų šeimų ar asmenų teisės. 

Jei dokumentas liesdavo visą kraštą, jis būdavo vadinamas krašto privilegija, jei tik vieną sritį – provincijos privilegija. Be to, dar būdavo privilegijų, duodamų Bažnyčiai, miestams, žydams ir t. t. Tiktai nebuvo jokių privilegijų valstiečiams, nes jie buvo laikomi priklausančiais kunigaikščiui, bajorams arba dvasininkams, – vadinasi, tam, kam priklausė dvarai. Pagaliau tų privilegijų prisirinko gana daug; be to, jos būdavo nevienodos, daug kuo skirdavosi viena nuo kitos. Tad teismams būdavo labai sunku visoje toje painiavoje. Dėl to atsirado reikalas visas veikiančiąsias teises kodifikuoti, t. y. suvesti į vieną sistemingą įstatymų rinkinį, veikiantį visame krašte. Toks kodeksas pasirodė 1529 m. Lietuvos Statuto vardu. 

Pagal Adolfą Šapoką

Pirmieji Lietuvos įstatymai buvo nerašyti. Gyvenimas buvo tvarkomas papročių teise, kurios laikėsi tiek valdovai, tiek gyventojai. Didžiojo kunigaikščio valdžia buvo absoliuti ir daugeliu atvejų jis galėdavo elgtis kaip tinkamas. 

Kai bajorija pradėjo įgauti vis daugiau reikšmės, ji ėmė reikalauti, kad teisės būtų surašytos. Tatai buvo daroma tam tikruose dokumentuose, vadinamuose privilegijomis. Kartais tokiuose dokumentuose būdavo surašomos tam tikros viso krašto bajorijos teisės, kartais tik vienos kurios srities, o kartais juose būdavo surašomos net atskirų šeimų ar asmenų teisės. 

Jei dokumentas liesdavo visą kraštą, jis būdavo vadinamas krašto privilegija, jei tik vieną sritį – provincijos privilegija. Be to, dar būdavo privilegijų, duodamų Bažnyčiai, miestams, žydams ir t. t. Tiktai nebuvo jokių privilegijų valstiečiams, nes jie buvo laikomi priklausančiais kunigaikščiui, bajorams arba dvasininkams, – vadinasi, tam, kam priklausė dvarai. Pagaliau tų privilegijų prisirinko gana daug; be to, jos būdavo nevienodos, daug kuo skirdavosi viena nuo kitos. Tad teismams būdavo labai sunku visoje toje painiavoje. Dėl to atsirado reikalas visas veikiančiąsias teises kodifikuoti, t. y. suvesti į vieną sistemingą įstatymų rinkinį, veikiantį visame krašte. Toks kodeksas pasirodė 1529 m. Lietuvos Statuto vardu. 

Pagal Adolfą Šapoką

Ką atspindėjo statutai?

Statutai atspindėjo šalies politinę raidą. Alberto Goštauto parengtas I Lietuvos Statutas 1529 m. dar fiksavo išimtines ponų teises, tačiau XVI a. viduryje seimuose jau galima įžvelgti kylančią bajorijos opoziciją: ji reikalauja savo renkamų atstovų ponų valdomuose teismuose. II Lietuvos Statutas įtvirtino nuostatą, kad visus valstybės reikalus sprendžia ponų ir bajorų atstovai seime. Bajorų luomas įgijo politinių teisių, buvo suformuota nuosekli bajorijos atstovavimo seimuose sistema, tuo tarpu Valakų reforma, kurios nuostatos buvo įtvirtintos Trečiajame Lietuvos Statute, galutinai įtvirtino baudžiavą, o tai palietė daugumą LDK gyventojų. XVI a. teisiniai, luominiai ir politinės tautos formavimosi procesai demonstravo LDK tapsmą integralia europinės civilizacijos dalimi.

Pagal straipsnį „LDK pilietiškumo sampratos. Lietuvos Statutai“

 

Alberto Goštauto antkapinė plokštė Vilniaus arkikatedros Goštautų koplyčioje

Alberto Goštauto antkapinė plokštė Vilniaus arkikatedros Goštautų koplyčioje (marmuras, apie 1540 m., skulptorius B. Z. da Gianotti). Aut. V. Balkūnas

Statutai atspindėjo šalies politinę raidą. Alberto Goštauto parengtas I Lietuvos Statutas 1529 m. dar fiksavo išimtines ponų teises, tačiau XVI a. viduryje seimuose jau galima įžvelgti kylančią bajorijos opoziciją: ji reikalauja savo renkamų atstovų ponų valdomuose teismuose. II Lietuvos Statutas įtvirtino nuostatą, kad visus valstybės reikalus sprendžia ponų ir bajorų atstovai seime. Bajorų luomas įgijo politinių teisių, buvo suformuota nuosekli bajorijos atstovavimo seimuose sistema, tuo tarpu Valakų reforma, kurios nuostatos buvo įtvirtintos Trečiajame Lietuvos Statute, galutinai įtvirtino baudžiavą, o tai palietė daugumą LDK gyventojų. XVI a. teisiniai, luominiai ir politinės tautos formavimosi procesai demonstravo LDK tapsmą integralia europinės civilizacijos dalimi.

Pagal straipsnį „LDK pilietiškumo sampratos. Lietuvos Statutai“

 

Alberto Goštauto antkapinė plokštė Vilniaus arkikatedros Goštautų koplyčioje

Alberto Goštauto antkapinė plokštė Vilniaus arkikatedros Goštautų koplyčioje (marmuras, apie 1540 m., skulptorius B. Z. da Gianotti). Aut. V. Balkūnas

Vestuvininkai, 1935 m. Aut. P. Šinskis

  • Žmonių gyvenimą visuomenėje reguliavo paprotinė teisė, nerašytinė teisė, išsiugdoma remiantis gyvenimiška praktika, vadovaujantis teisingumo kriterijumi. Ji buvo glaudžiai susijusi su dorovės ir religijos normomis. Baltų pagarba moteriai iš paprotinės teisės perėjo ir į pirmuosius rašytinius teisynus.
  • „Prūsų teisynas“ (1340 m.) liudija, jog vyras, sužeidęs ar užmušęs moterį, turėjo atlyginti dvigubai, o moteris, užmušusi ar sužeidusi vyrą, – viengubai.
  • Lietuvos Statutas už moters nužudymą ar sužeidimą skyrė dvigubai didesnį išpirkos mokestį negu už vyro nužudymą ar sužeidimą.

Pagal Pranę Dundulienę (1999)

Perskaitykite Lietuvos Statutų straipsnių fragmentus ir sužinosite, kiek metų sulaukę vaikinai ir merginos būdavo laikomi pilnamečiais, kaip vykdavo teisingas turto paskirstymas dukroms ir sūnums, vedybų sąlygas.

Apie merginų ištekinimą 

Taip pat nustatome, kad jei kuris tėvas arba motina numirs, o savo dukterį, patys dar gyvi būdami, už vyro išleis, o kitas po savęs paliks, kiek būtų pirmajai dukteriai davę išrangos, turi tiek pat ir kitoms dukroms duoti. O nors ir neišleistų dukters, patys dar būdami gyvi, bet tik išrangą užrašytų, tai turi būti taip išleistos, kaip tėvas ar motina užrašė. O jeigu išrangos neduotų, taip pat nei mirdami neužrašytų, tai teisėjai turi dėl to visą dvarą pinigų suma įkainoti ir, kiek bus verta ketvirtoji dalis, nors daug sūnų, o duktė viena, tuomet turi tiek išrangos jai duoti, kiek verta ketvirtoji dalis. Taip pat, nors vienas sūnus ir daug seserų, tai irgi turi visoms seserims ketvirtąją vertės dalį išdalinti ir kiekvienai vienodą išrangą iš tos ketvirtosios dalies turi duoti.

V SKYRIUS. Apie kraičio <...> davimą 8 straipsnis.

Apie merginas, kurios ištekės be tėvų sutikimo. Jei kuri nors mergina be tėvo ir motinos sutikimo ištekės, tokia netenka [teisės] į kraitį ir į tėvo bei motinos valdas, taip pat ir į palikimą. <...>

VI SKYRIUS. Apie globą 1 straipsnis. Apie nepilnamečius vaikus. <...> pilnametystės sulaukęs vyras turi turėti aštuoniolika, o mergina – trylika metų. <...>

Turtinių santykių reguliavimas šeimoje pagal paprotinę teisę

Dauguma šeimos turtinių santykių iki Pirmojo pasaulinio karo (iš dalies ir vėliau) buvo reguliuojama remiantis lietuvių paprotinės teisės normomis. Pagal paprotį ištekėjusios moters pasoga priklausė vyrui ir žmonai bendrai, kraitis – tik žmonai. Per metus po vestuvių mirusios vaikų nepalikusios jaunamartės pasogą ir nepanaudotą kraičio dalį, pagal paprotį, galėjo atsiimti jos tėvai arba kiti artimieji (jeigu tėvai mirę). Mirus vaikų turinčiai motinai jos atsineštas turtas atitekdavo vaikams. Piniginius ūkio reikalus dažniausiai tvarkė vyras. Žmona galėjo turėti nuosavų pajamų pardavusi paukščių, sviesto, sūrio, kiaušinių, daržovių.

Pagal VLE straipsnį „Paprotinė teisė“

Jaunosios kraičio skrynia, 1875 m. Šaltinis – Kelmės krašto muziejus

  • Kraitis – atsineštinis jaunosios (marčios) turtas. Dzūkijoje vadinamas šarvu. Kraitį sudarė audeklai, drabužiai, sukaupti iki vestuvių pačios jaunosios ar jos motinos.
  • XIX a. pab.–XX a. pirmoje pusėje kraitis dažniausiai laikytas skrynioje (vadinamajame kupare), seniau – kraitkubilyje ar kraitlovyje. Per vestuves kraitį į jaunikio namus veždavo kraitvežiai. Jaunoji kraitį tvarkė pati, dažniausiai dalį jo per vestuves išdalydavo vestuvių dovanoms, vėliau naudodavo šeimai aprengti. Žmonai mirus bevaikei nepanaudotą kraičio dalį jos tėvai, pagal paprotinę teisę, galėjo susigrąžinti.