Tradicinė lietuvių liaudies pedagogika, pagrįsta ilgaamže patirtimi, teigė, jog vaiką reikia pradėti auklėti dar lopšyje ir jo auklėjimą baigti vedybomis. Iš tikrųjų mažasis žmogutis pradėtas formuoti jau kūdikio laukimosi laikotarpiu. Tradicinėje šeimoje kūdikį ankstyvoje vaikystėje (iki 1 metų) globojo ir prižiūrėjo motina.
Vaikas ir vištos. 1935 m. Aut. B. Buračas
Vaikai lauke ant suolelio (ketvirtas iš kairės Vincentos ir Stasio Lozoraičių sūnus Stasys Lozoraitis). Matulaičių ir Lozoraičių šeimos albumas, 1929 m.
Šeimoje kūdikis patenkindavo bendravimo poreikį, pasireiškiantį jau pirmąjį gyvenimo mėnesį. Gausioje šeimoje dažniausiai būdavo apsuptas už save vyresnių broliukų ir sesučių, su kuriais sudarė artimiausią bendruomenę. Kūdikystėje tas poreikis tapdavo svarbiausiu veiksniu, padedančiu vaikui įgyti savitas žmonių elgesio ir veiklos formas.
Paskaitykite, ką apie vaikystę pasakoja etnologas Libertas Klimka knygoje „Lietuviškų tradicijų skrynelė“.
Motinos dainuojamos lopšinės, močiutės sekamos pasakos, įvairūs žaidimai, menamos mįslės budino vaiko vaizduotę, lavino sumanumą, skatino domėjimąsi aplinka. Kupina humoro liaudies išmintis, raiškus žodis gludino vaiko emocijas. Žaisdami vaikai perpranta suaugusiųjų pasaulio modelius, tokiu būdu nuo mažens palengva ruošiasi savarankiškam gyvenimui.
Didžiulę įtaką augančiojo dvasinei raidai daro ne tik gimtieji namai, bet ir juos supanti gamta. Šiltuoju metų laiku vaikutis visą dieną kieme, ant žolės. Jį džiugina saulės spinduliai ir lapų šešėliai, vėjo ošimas medžių šakose, paukščių balsai, gėlių spalvos, bičių dūzgimas liepų žieduose, naminių gyvuliukų meilumas – daugybė pojūčių, kuriuos žmogui gali duoti gamta. Ir kaip mažai iš jos šiandien gauna miesto vaikai...
Dvejų–trejų metų pipiras jau viską nori daryti pats: ir apsirengti, ir pavalgyti. Motinos pamokytas, sėkmingai kokį darbelį įveikęs, įgyja vertės pajautą: „Aš galiu, aš moku, aš pats“. Tai mėgdžiojimo amžius, tad labai svarbu, ką vaikas mato aplinkui: kaip tėvai elgiasi tarpusavyje ir su kitais šeimos nariais, kaimynais, svečiais. Šiuo amžiaus tarpsniu vaikui būdavo suteikiami ir pirmieji religinio ugdymo pradmenys.
Žvilgtelkite į dzūkišką Zervynų sodybos pirkią ir išsiaiškinkite, kokius žaislus turėjo vaikai XIX a. pab.–XX a. pr.
Pažiūrėkite Vilniaus etninės kultūros centro projekto „Katu katu katučių“ žaidinimų vaikams pavyzdžių.
Šitaip joja ponai ant bėrų žirgelių
Myliu myliu spust spust
Šinkų šinkų bačkų