1926 m. kilo mintis Kaune pagaminti tautinius drabužius dailininkui A. Tamošaičiui. Jo suprojektuotus ir daugiau serijiniu būdu gaminamus kostiumus nuo 1926 m. iki 1960 m. dėvėjo ne vien Kaune, bet ir kitose Lietuvos vietovėse. Kai kas tuos drabužius dar ir dabar turi. Dalis to laikotarpio kostiumų yra patekę į muziejų. Tačiau jo suprojektuoti drabužiai labai skyrėsi nuo autentiško lietuvio kostiumo. Buvo pašalinta daug dalykų, kurie, anot autoriaus, yra svetimkūniai. A. Tamošaičio sukurti tautiniai kostiumai buvo to meto grožio etalonas. Daugiau galite pasiskaityti šaltinyje „Lietuvių tautinis kostiumas kaip tautinės savimonės formavimo veiksnys“.
Sceniniai kostiumai skyrėsi. Pagal tai, kaip koncertinė folkloro ansamblių apranga yra nutolusi nuo autentiškų drabužių, išskirtos 6 kategorijos: autentiška apranga, tautiniai drabužiai, rekonstruota archeologinė, istorinė apranga, etnizuoti drabužiai, kolekcijos su liaudiško stiliaus elementais.
Įsivyravo samprata, kad tautišku, lietuvišku dalyku laikytina visa, kas susiję su kaimo kultūros paveldu, kas yra rankų darbo.
Vėliau buvo suvokta, kad kostiumu dėvintis žmogus turi būti atpažįstamas kaip konkrečios etninės grupės atstovas, todėl jo kostiumas negalėjo itin skirtis nuo valstiečių drabužių. Taip buvo pradėta labiau gilintis į liaudies drabužių tyrinėjimus. Tad etninio kostiumo modelį nulemdavo turimos žinios apie autentišką tradicinę valstiečių aprangą ir gebėjimą tas žinias interpretuoti tinkamai, o interpretavimas, dažniausiai, priklausė nuo tuo laikotarpiu sklidusios liaudies meno sampratos.
Austinės juostos (Dzūkija, XIX a. antroji pusė, Lietuvos nacionalinis muziejus). Aut. Arūnas Baltėnas
Ypatinga tautinio kostiumo detalė – juosta. Juostų ornamentika yra savotiškas raštas, kurį reikia mokėti perskaityti. Jose aptinkame pačių archajiškiausių elementų: dangaus kūnų, paukščių, įvairių gyvūnų, augalijos, magiškų ir simboliškų ženklų. Juostų raštai turi savo pavadinimus: eglutės, saulutės, žalčiukai, vištkojelės, ožkanagėlės, žirgeliai, ąžuolėliai, roželės, langeliai. Mūsų papročiuose juosta yra vienas prasmingiausių, iškalbingiausių simbolių, išlaikiusių savo dvasinio ryšio prasmę ir šiandien.
Mūsų tautos ornamentų spalvinis koloritas nėra vienalytis, įvairių etnografinių sričių ornamentų spalvų deriniai skirtingi.
Sužinokite daugiau apie prieškario drabužius ir jų spalvas, medžiagas, technikas.
Išlikę prieškario drabužiai leidžia įvertinti naudotas medžiagas, spalvas, audimo bei rankdarbių technikas, sukirpimą, tačiau dėl rinkinių fragmentiškumo to laikotarpio kostiumo modelius rekonstruoti galima tik naudojantis ne mažiau svarbiais šaltiniais: prieškario spaudiniais – jų tekstais, fotografijomis ir piešiniais. XX a. antrosios pusės tautinių kostiumų modeliai buvo užfiksuoti tuo metu, kada jie buvo vilkimi. Dainų ir šokių ansamblių drabužinėse išlikę pilni kostiumai, siūti 7–to dešimtmečio pradžios ir vėlesnėms programoms. Koncertuojančių kolektyvų kostiumai buvo nuolat atnaujinami; senesni drabužiai perkomplektuoti, persiūti, taikantis prie naujų interpretacijų, todėl svarbus jų fiksavimo laikas.
Nuo XX a. pr. iki pat šių dienų tautinis kostiumas yra suvokiamas kaip tradicijos tęsimo būdas – jais puošiamasi reprezentuojant tautą užsienio šalyse, per valstybines šventes, įvairiuose kultūriniuose renginiuose. Tiksliausiai atkurtą nestilizuotą lietuvių tautinį kostiumą šiandien galime pamatyti įvairių folklorinių bei etnografinių ansamblių koncertuose ar vakaronėse. Taip pat drabužių dizaineriai dažnai ieško idėjų tautiniuose kostiumuose. Kurdami šiuolaikinius drabužius, tas idėjas jie perkelia į šią dieną, stilizuoja, panaudoja kai kurias detales, atsižvelgdami į madą ir šiuolaikinės visuomenės poreikius. Taip gimsta folklorinis drabužių stilius.
Lietuvės mergaitės tautiniais rūbais, XX a. 4 deš. Aut. A. Naruševičius
XX a. 7-ajame dešimtmetyje atgimęs susidomėjimas folkloru ir liaudies menu paskatino kultūrinę visuomenę ieškoti ir kurti tokius kostiumus, kurie būtų kuo panašesni į išeiginius kaimo rūbus. Prasidėjo bandymai sukurti kuo tikslesnę ir autentiškumu grįstą nacionalinio rūbo kopiją. Naujojo etninio kostiumo modelio kūrimas skyrėsi nuo tarpukaryje kurto tuo, kad visą projektavimo ir kūrybos procesą turėjo vykdyti mokslininkai – etnologai ir dailėtyrininkai.
Vyriškis ir mergina tautiniais drabužiais. Užrašas: Brangiems tėveliams Kazys ir Kastulė. „Modern“ fotostudija Kaune, 1922 m.
Mažosios Lietuvos regiono autentiškos aprangos yra mažiausiai išlikę, palyginti su kitais regionais, tačiau ji išsiskiria savo įvairove. Be ūkininkų (laukininkų) išeiginių drabužių, itin savita yra žvejų apranga, pasižyminti didesniu spalvingumu. „Žvejytės“ (t. y. žvejų dukros) ypač mėgusios delmonus, kuriuos dažniau vadinusios „krepšiais“, „tašėmis“. XX a. pr. Klaipėdos krašte kaimo merginos puošėsi ir naujoviškai, pagal „berlynietišką“ madą.
Lietuvininkės prie savo namo. XX a. pradžia
Tremtinės saviveiklininkės juostų raštais puoštoje scenoje. Dėvi pačių pasisiūtus tautinius drabužius, prijuostėms panaudotos motinų skarelės. Chara Kutulas Zaigrajevo raj. Buriatijoje, apie 1957 m. Iš dešinės antra G. Radėnienė
Tremtį patyrusiems mūsų tautiečiams tautinis kostiumas buvo itin svarbus tapatybės raiškos ženklas. Pasakojimai atskleidžia, kiek kūrybiškumo ir ryžto turėjo turėti tremtiniai, kad tremties nepritekliaus sąlygomis pasisiūtų tautinius kostiumus, išradingai pasigamintų jo detales. Įdomi istorija, liudijanti, kad tautinis kostiumas buvo atsigabentas iš Lietuvos – pasiimtas trėmimo metu, o grįžtant į Lietuvą vėl parsigabentas atgal.
Palyginkite, kaip atrodo tos pačios šeimos skirtingų kartų moterys su tautiniu kostiumu.
Rūtos Mikelkevičiūtės močiutės ir jos pačios tautiniai kostiumai. Šaltinis – Rūtos Mikelkevičiūtės asmeninis archyvas