Prisiminkite, ką žinote apie tautinį kostiumą. Užsukite į virtualų muziejų, kur tarp daugiau nei 900 000 kultūros objektų, kurie yra nuolat pildomi, galima rasti ir lietuviško tautinio kostiumo pavyzdžių, kai kurie iš jų pateikti su aprašymais. Paieškos laukelyje įrašykite raktinius žodžius lietuviškas tautinis kostiumas.
Apžvelkite eksponatus, perskaitykite jų aprašymus.
Šis tautinis moteriškas kostiumas sukurtas XX a. 5 deš., jį sudaro šešios dalys: marškiniai, liemenė, sijonas, prijuostė, juosta ir karūna. Kostiumas dėvėtas JAV.
Šis tautinis moteriškas kostiumas sukurtas XX a. 5 deš., jį sudaro šešios dalys: marškiniai, liemenė, sijonas, prijuostė, juosta ir karūna. Kostiumas dėvėtas JAV.
Tautinis moteriškas kostiumas, kurį sudaro šešios dalys: palaidinė, sijonas, prijuostė, liemenė, juosta ir karūna. Kostiumas dėvėtas JAV. Sukūrimo data XX a. 5 deš.
Tautinis moteriškas kostiumas, kurį sudaro šešios dalys: palaidinė, sijonas, prijuostė, liemenė, juosta ir karūna. Kostiumas dėvėtas JAV. Sukūrimo data XX a. 5 deš.
Žemaitės moters tautinis kostiumas.
Žemaitės moters tautinis kostiumas.
Sūduvio tautinis kostiumas.
Sūduvio tautinis kostiumas.
Dzūkės tautinis kostiumas. Tautinis moteriškas kostiumas, priklausęs žymiai lietuvių rašytojai Šatrijos Raganai (Marijai Pečkauskaitei). Šiaulių ,,Aušros” muziejus.
Dzūkės tautinis kostiumas. Tautinis moteriškas kostiumas, priklausęs žymiai lietuvių rašytojai Šatrijos Raganai (Marijai Pečkauskaitei). Šiaulių ,,Aušros” muziejus.
Tautinis moteriškas kostiumas, priklausęs žymiai lietuvių rašytojai Šatrijos Raganai (Marijai Pečkauskaitei).
Tautinis moteriškas kostiumas, priklausęs žymiai lietuvių rašytojai Šatrijos Raganai (Marijai Pečkauskaitei).
Mikalina Glemžaitė (1891−1985)
Etnografė, mokytoja, lektorė, kraštotyrininkė, tautinių rūbų populiarintoja, Lietuvos šaulių sąjungos narė.
Etnografė, mokytoja, lektorė, kraštotyrininkė, tautinių rūbų populiarintoja, Lietuvos šaulių sąjungos narė.
Mikalina Glemžaitė yra sakiusi:
„Tautinis drabužis pažymi tautos būdą, parodo tautos meną, skirtingą jos kultūrą. Tokių drabužių dėvėjimas turi didelę reikšmę ir tautiniam auklėjimui. Tautinis drabužis negali būti uniforma, nes jis turi būti daugiau ar mažiau individualus. Jis yra iškilmių apdaras. Jis tinka dėvėti teatre, vakaruose bei pobūviuose. Ir, kai mes norime ypatingai pagerbti kokią nors šventę, tada rengiamės tautiniais drabužiais.“
Pasižiūrėkite virtualią parodą, kurioje pamatysite žmonių atsiųstas tautinio kostiumo nuotraukas iš asmeninių albumų. Paroda vadinasi ,,Lietuvė moteris ir tautinis rūbas – ilgaamžis stilius”, ją parengė Gilaičių biblioteka.
Užsukite į Visuotinės lietuvių enciklopedijos svetainę paskaityti apie tautinio kostiumo istoriją.
Tautiniai drabužiai tapo tautos kultūros simboliu. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje, vykstant nacionaliniam išsivaduojamajam judėjimui, prireikė tautos simbolių. Vienu iš jų (greta vėliavos ir herbo) tapo tautinis kostiumas – išeiginiai valstiečių tradiciniai drabužiai, iki XIX a. vidurio klostęsi veikiami istorinių, ekonominių, gamtinių sąlygų, ūkinės veiklos, papročių, tradicijų ir religijos. Kiekvienoje Lietuvos etnografinėje srityje tautiniai drabužiai turi savitų bruožų. Regioninio lietuvių tautinio kostiumo pagrindą sudarantys moterų (marškiniai, sijonas, prijuostė, liemenė, galvos apdanga ir apavas) ir vyrų (marškiniai, kelnės, liemenė, rudinė, diržas ar juosta, galvos apdanga ir apavas) drabužiai yra vienodi visoje Lietuvoje, skiriasi tik medžiaga, spalvomis, sukirpimu, puošyba ir vilkėjimo būdu.