Šventviečių sakralumo fenomenas

Po Lietuvos ir Žemaitijos krikšto praėjo daugiau kaip šeši šimtmečiai. Tiek metų baltų šventvietės buvo viešojo gyvenimo užribyje. Laimė, ne visiškai pamirštos, ne visos sunaikintos. Esu patyręs, kad šventumas neišnyksta be pėdsakų. 

Net kai atrodo, kad šventvietė jau sugriauta – nebėra medžio, akmuo suskaldytas, o šaltinis melioratorių užverstas, visada dar kažkas yra – šventvietės žymė, dažnai vos įžiūrimas atspindys ar kitais būdais ir priemonėmis paliudytas jos buvimas. 

Šventvietėms būdingas gyvas ir gajus šventumas. Tai jų buvimo sąlyga ir dažnai pagrindinė dalis, kuri gali būti pamatyta, paliesta ir kitais būdais patirta. Pažymėtina, kad sunykęs arba sunaikintas vienoje vietoje, šventumas dažnai plinta aplinkui, net pereina į kitą, šalia esančią, bet šventa iki tol nelaikytą vietą; šis reiškinys dažniausiai lydi medžius, rečiau šaltinius, akmenis ir kalvas.

Iš pažiūros šventviečių gyvybingumas, ilgaamžiškumas yra savaiminiai bruožai, kurie kyla iš šių vietų gamtiškumo arba su juo sutampa. Tačiau šventvietės turi kažką daugiau nei dauguma gamtos vietų. Dievai jas paženklino, ir tie nepaprasti ženklai yra būdingi plačiam, ne vien tik baltų kultūros laukui.

Ratas, arba vainikas, regimas žemės paviršiuje, yra vienas iš paslaptingiausių šventviečių ženklų, kurio kilmės mokslininkai iki šiol nenustatė. Prieš dešimtmetį į tokius ratus dėmesį atkreipė Lietuvos piliakalnių tyrinėtojai Zenonas Baubonis ir Gintautas Zabiela. Patirtis rodo, kad žolės ratų yra ir šventvietėse arba jų aplinkoje.

Remiantis senovės lietuvių pilkapių su akmenų vainikais tyrimais, apskritimas, nesvarbu, kokio dydžio, yra šventas. Juo buvo ženklinama tai, kas brangu, ką siekta išsaugoti.

Grįžtant prie dievų ženklų šventvietėse, reikia pabrėžti, kad jie pasižymi didele įvairove. Atidus žvilgsnis rodo, kad šie ženklai turi daug bendro ir yra susiję su mitologiniu mūsų pasaulio ribos arba kito pasaulio angos, ten link vedančio kelio vaizdiniu. Jis neabejotinai apima pėdomis vadinamus įdubimus šventų akmenų paviršiuje.

Šimtai padavimų ir sakmių apie šventais laikomus kalnus ir piliakalnius – įtvirtintas gyvenvietes bei medinių pilių vietas – kalba apie skylę kalno aikštelėje arba šlaite, kuri jungia mus su požeminiu pasauliu, iš ten ataidi jo gyventojų garsai.

Šventvietės yra laimingos vietos – tai dar vienas labai svarbus jų bruožas. 

Laimė šventvietėse patiriama įvairiais būdais: žmogus randa pilnatvę, atgauna kūno jėgas ir sielos ramybę. Šventvietė yra rami (plg. baltų Romovę), viena iš idealių vietų lietuvių prigimtinėje kultūroje.

Šventvietės ne tik augina ir įkvepia. Jos taip pat svarbios marinant, ligonis dažnai prašo vandens būtent iš senosios šventvietės. Daugelyje baltų šventviečių iki šiol laidojami mirusieji. Pavyzdžiui, Žadeikonių (Pasvalio r.) kaimo kapinių pakraštyje auga šventas ąžuolas, kapų eilės čia prasideda sulig medžiu.

Laimę, kurią šventvietės lemia ir užtikrina tos vietos, apylinkės, krašto, šalies gyventojams, suprantu ir kaip nenutrūkstamą laiko tėkmę (dažnai girdžiu pateikėjus sakant „radom ir paliksim“), ir kaip laimingo – saugaus, sveiko, gražaus, turtingo – gyvenimo jausmą.

Gydymas – svarbus, be galo platus šventviečių tyrimų laukas. Viskas šventose vietose ligoniui turi gydomos, o sveikam žmogui – sveikatą stiprinančios galios: žemė, vanduo (žiemą – ledas arba varvekliai), akmenys, medžiai, jų lapai ir žievė, žolynai.

Gydančių baltų religijos šventviečių, kurios iki šiol nebūtų įtrauktos į katalikų bažnyčios lauką, liko labai nedaug. Minėtiną, reikšmingą tarpinę vietą tarp senosios ir naujosios religijos užima žemaičių apžadų vietos. 

Paprastai nuošaliai, toli nuo parapinių bažnyčių esančiose šventose vietose pasižadama meldžiant sveikatos, laimės ir pasisekimo. Koplytėlės, kryželiai, kaspinai, gėlės, žvakės, einant keliais išminti takeliai – tai aukų ir padėkos ženklai, apžadų pildymas. 

Apžadai labai panašūs į užkalbėjimus ir, gali būti, kyla iš tos pačios arba giminingos šaknies. Svarbiausia jos dalis – žodžiai, kuriais kreipiamasi į dievybę, meldžiama vieno ar kito dalyko.

Ypatingo dėmesio nusipelno žinojimą suteikiančios šventvietės. Mokais vadinamų akmenų šeimynos teikia žinias, kurios prilygsta kitoms šventose vietose įgyjamoms vertybėms iš laimės lauko. 

Pavyzdžiui, Šeimaties (Utenos r.) Mokas tėvas padeda, lyg pranašauja ir pataria žmonėms, kaip elgtis negandų metu: „Ateidavo, užduodavo Mokui klausimą, paklausydavo pridėję ausį ir visada gaudavo atsakymą.“ 

Atrodo, pas Mokus sutelkta visa pasaulio žinija, įskaitant slapčiausią ir švenčiausią gyvybės paslaptį – iki pat XX a. čia buvo meldžiama vaisingumo, įpėdinių.

Apibendrindamas drįstu teigti, kad šešių šimtų metų tarpsnį – istorinę, kultūrinę ir religinę ribą, skiriančią mus nuo ankstyvosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų, gali ištirpdyti ne vien visapusiškas istorijos ir mitologijos šaltinių nagrinėjimas, įkvepiančios lietuvių prigimtinės kultūros studijos, bet ir asmeninės tyrėjo pastangos, tiriamų šventviečių stebėjimas, fotografavimas ir aprašymas fenomenologiniu būdu.