Suvalkijos herbas
Etninės kultūros globos tarybos tinklapyje rašoma apie šio etnografinio regiono raidą.
Perskaitykite straipsnį „Kai egzistavo Sūduva, Suvalkijos dar nebuvo: šį pavadinimą „primetė“ Rusijos caras“ ir sužinokite daugiau.
Suvalkija ir Sūduva daug kam atrodo paprasčiausi sinonimai: esą tas pats, kuriuo vardu šį Lietuvos regioną vadinti. Tačiau įsigilinus į istorines pavadinimų kilmes, tampa suprantamos jų šalininkų aistros. Nors ilgą laiką oficialiai buvo naudotas Suvalkijos vardas, o Sūduva minima tik simboliškai, kad šis istoriškai ankstesnis terminas būtų įteisintas ir apie tai būtų plačiai diskutuojama, yra Suvalkijos (Sūduvos) regioninės etninės kultūros globos tarybos užmojis.
Temos: 5 Lietuvos kultūros taryba (LKT) Arvydas Vidžiūnas Kultūros taryba Suvalkija „Miestelių istorijos: muziejų duris atvėrus“ Būtent šios tarybos teikimu Lietuvos Respublikos Seimas 2022 metus, siekdamas pabrėžti, pagerbti ir įprasminti Sūduvos krašto reikšmę Lietuvos valstybės formavimuisi XIII–XIV a., lietuvių kalbos, kultūros bei tapatybės formavimosi ir stiprinimo procesui, knygnešystei, Lietuvos tautiniam atgimimui ir valstybingumo atkūrimui 1918 metais, paskelbė Sūduvos metais. Ne Suvalkijos, o Sūduvos. Sūduviai tikisi, kad plačiau apie tai prakalbus, daugeliui taps suprantamas istorinis šio vardo svoris. Suvalkijos (Sūduvos) regioninės etninės kultūros globos tarybos pirmininkė Rima Vasaitienė yra ir Zanavykų muziejaus direktorė. Nors muziejus pagal savo pavadinimą orientuotas į zanavykų kraštą, Zanavykiją, apimančią Šakius, Kudirkos Naumiestį, Griškabūdį (o tai tik šiaurės Suvalkija (Sūduva), regiono pietūs jau priskiriami kapsams), ekspozicijos pasakoja plačiau. Žvelgiant istoriškai giliau, dabartinis zanavykų kraštas buvo tiesiog Sūduva. Tad pažintis su zanavykais praveria ir Sūduvos gelmes.
Zanavykų muziejus įsikūręs įvairia kultūrine veikla garsėjančio restauruoto Zyplių dvaro vežiminėje. Tad vienu metu puiki proga aplankyti atgimusį kultūros paveldo objektą – dvarą, muziejų, o jame išsiaiškinti ne tik regiono vardų kilmės istorines peripetijas, bet ir labiau suvokti šio krašto išskirtinumą. „Zanavykų vardas naudojamas tik nuo XIX a. antros pusės, – pasakoja muziejininkė Vilma Stanikienė. – Pirmiausia visus atvykusius iš toliau domina, kas tie zanavykai, klausia, gal su grybais kažkaip susiję. Sakome, kad tikrai ne. Mes esame nuo slaviško žodžių junginio za Novoj – už Novos (Nova – upė Šakių rajone). Lietuviškai turėtume būti vadinami užnoviečiais.“
<...>
Šaltinyje „Etnografinių regionų ištakos ir raida“ atskleidžiama ir skaudi sūduvių istorija, susipažinkite.
„1243 m. kryžiuočiai nukariavo didelę Sūduvos dalį, o tuomet nemaža dalis sūduvių pabėgo į LDK priklausiusią Dainavą. Kryžiuočiai 1278–1283 m. vėl nusiaubė Sūduvą, keršydami už sūduvių pagalbą prūsų sukilimui: tuomet jie sunaikino svarbiausius Sūduvos centrus, išžudė daugumą jos gyventojų, dalį sūduvių (1600 žmonių) ištrėmė į Sembą, kiti pabėgo į LDK. Sūduvą nuniokojo ir XIV a. jos teritorijoje vykę karai, tad ilgainiui didelė krašto dalis virto dykra, kuri vėliau apaugo neįžengiamomis giriomis. Ištuštėjusias sūduvių žemes ilgainiui užėmė daug atvykėlių: XIII–XIV a. sandūroje į Sūduvą buvo atkelti žiemgaliai, vėliau atsikraustė Prūsų Lietuvos lietuviai ir vokiečiai, Lenkijos mozūrai, totoriai, o XV–XVII a. įsikūrė atvykėliai iš Kauno apylinkių ir žemaičiai. <...> Pralaimėjęs Žalgirio mūšį, Kryžiuočių ordinas buvo priverstas su LDK 1422 m. pasirašyti Melno sutartį, kuria galutinai atsisakė teisių į Sūduvą, nurodydamas jos sienas: šiaurėje ir rytuose Sūduva siekė Nemuną, tačiau pietinių ir vakarinių sienų aprašymas įvardytas ne taip aiškiai, todėl istorikai yra pateikę įvairių jo interpretacijų <...>. Dabartinėje Lietuvos teritorijoje galime rasti tik šiaurinius Sūduvos ir Dainavos žemių pakraščius.“
Leidinyje „Kaimo statyba: Suvalkija“ aprašomos suvalkiečių gyvenvietės ir jų kaita.
Suvalkiečių gyvenamasis namas (stuba). Marijampolės r., Obelinės k. Šaltinis - LBM
Suvalkiečių kraštovaizdžio ir architektūros ypatumai aptariami dokumentiniame filme „Suvalkija (Sūduva)“ – pasižiūrėkite ištrauką.
XX a. pradžios suvalkiečio stuba iš Obelinės. Šunskų seniūnija, Marijampolės rajono savivaldybė. Lietuvos etnografijos muziejuje Rumšiškėse. Aut. R. Penkauskas
Vienas svarbiausių suvalkiečių sodybos pastatų – klėtis (svirnas), paskaitykite, kas apie jį rašoma leidinyje „Kaimo statyba: Suvalkija“: „<...> paprastai būna pailgo plano su keliais šoniniais įėjimais – toks tūris gerai tinka stovėti ties stačiakampio kiemo riba. Tačiau būta ir vienos patalpos galinių klėčių – su prieklėčiu iš pastatėlio galo ar be jo – tokie panašesni į kaimyninių kraštų klėtis. Suvalkietiškos šoninės klėtys pasižymi savita išraiška: dažniausiai turi ertikį, naudojamą pastogę ir prieklėtį su keliomis durimis. <...> Visos klėties durys veda į atskiras patalpas, kuriose gali būti laikomi grūdai, miltai, mėsa, drabužiai, kiti daiktai, miegama. Vienoje iš patalpų, dažnai ties galine siena, yra laiptai į pastogę, kurioje taip pat laikyti grūdai; kartais po klėtimi būdavo įtaisomas rūsys. <...> Skliautas taip pat gali būti išpuoštas, ir, nors ne visos suvalkietiškos klėtys pasižymi itin gausia puošyba, tai buvo neabejotinai antras pagal svarbą ir dekoratyvumą sodybos pastatas.“
Svirnas Kupreliškių kaime. Vilkaviškio rajono savivaldybė. Aut. R. Burneika
Suvalkijos regionui būdingi ir vandens bei vėjo malūnai.
Vištyčio vėjo malūnas. Šaltinis – Vištyčio regioninio parko direkcija
Po tradicinę suvalkiečių sodybą pasivaikščioti galima žiūrint dokumentinio filmo „Lietuvos liaudies buities muziejus“ ištrauką.
Pasidairykite po suvalkiečių sodybą, keliaudami su Tuktuku.
Daugiau apie tradicinę Suvalkijos architektūrą skaitykite šaltiniuose.