Teisės tyrimai pradėti XVI a. Nepriklausomoje Lietuvoje teisės mokslo pagrindine baze tapo Lietuvos universiteto (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo universitetas) Teisių fakultetas.
Pagal „Visuotinę lietuvių enciklopediją“
Žymiausi to meto teisės tyrėjai buvo P. Roizijus, išleidęs veikalą Lietuvos sprendimai, kuriame pritarė romėnų teisės taikymui Lietuvos teismuose, ir A. Rotundas, veikale Lenko pasikalbėjimas su lietuviu akcentavęs teisės reikšmę valstybėje. Petras Roizijus, Augustinas Rotundas ir J. Domanovskis parengė Antrąjį Lietuvos Statutą (1566; Lietuvos Statutas). Trečiojo Lietuvos Statuto (1588) įvade didikas L. Sapiega išdėstė teisinės valstybės principus.
Pagal Mindaugą Maksimaitį
Simonas Daukantas (1793-1864), Lietuvos istorikas, taip pat siekė atskleisti socialinių-moralinių ir teisinių nuostatų vaidmenį istorijos procese, o labiausiai jį domino išaiškinti lietuvių paprotinės teisės normas ir prigimtinės teisės nuostatas.
Simono Daukanto istoriografinio veikalo „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845 m.) viršelis
Taigi 1845 m. išleistame Būde siekiama parodyti, kad senovės lietuvių visuomeninis gyvenimas buvo grįstas moralės principais – tai liudija iš jų kylanti paprotinė teisė, atspindima papročiuose.
S. Daukanto etnografijos samprata gana savita ir nevisiškai atitinka šiuolaikinę.
Pagal Saulių Pivorą (2023)
S. Daukanto Būdą K. Grigas vadino „etnografinio pobūdžio leidiniu“. Atrodo, ir pats S. Daukantas šį darbą galėjo laikyti etnografijos tyrimu. <...> Tad „būdą“ jis traktavo kaip visumą papročiais apibrėžiamų normų, kurias atskleidžia dviejų rūšių šaltiniai – rašytiniai dokumentiniai liudijimai ir lietuvių patarlės <...>.
S. Daukantui būdinga ir manyti, kad bent jau dalis tautosakos galėjo siekti pirmykščius laikus ir būti išsaugojusi esmines bendruomenines tautos vertybes, socialines-teisines normas. Šia prasme jis neabejotinai laikė ją tam tikru duomenų šaltiniu, panašiai kaip pačius lietuvių kalbos žodžius. Etnografijos, kalbos, tautosakos duomenys turėjo padėti atskleisti socialines normas, padedančias suprasti ir aiškinti praeitį bei dabartį.
Simono Daukanto portretas (aliejus, 1850, dailininkas J. Zenkevičius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas)
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę naujas civilinis kodeksas, reguliuojantis asmenų turtinius ir šeimos santykius, ilgai rengtas, priimtas 2000 m.
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas
3.205 straipsnis. Pilnamečių vaikų pareiga išlaikyti savo tėvus
1. Pilnamečiai vaikai privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis.
2. Išlaikymas mokamas vaikų ir tėvų tarpusavio susitarimu arba pagal tėvų ieškinį teismo sprendimu priteisus išlaikymą iš vaikų.
3. Išlaikymas mokamas (priteisiamas) nustatyta pinigų suma, mokama kas mėnesį.
4. Išlaikymo dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į vaikų ir tėvų šeiminę bei turtinę padėtį, taip pat kitas bylai svarbias aplinkybes. Teismas, nustatydamas išlaikymo dydį, turi atsižvelgti į visų pilnamečių to tėvo (motinos) vaikų pareigą išlaikyti tėvus, neatsižvelgiant į tai, ar ieškinys dėl išlaikymo priteisimo pareikštas visiems vaikams, ar tik vienam iš jų.
Įdomūs Lietuvos civilinės teisės istorijos faktai
Kaip jau žinote, Lietuvoje svarbiausi ankstyvieji teisės šaltiniai, reguliuojantys civilinius teisinius santykius, buvo Kazimiero teisynas ir Lietuvos Statutas, kurie rėmėsi paprotine teise.
Vėliau, Lietuvai netekus valstybingumo, galiojo kitų šalių civiliniai kodeksai: didesnėje teritorijos dalyje – carinės Rusijos įstatymai, Užnemunėje 1808–1940 m. – Prancūzijos civilinis kodeksas,
Klaipėdos krašte 1900–19944 m. – Vokietijos civilinis kodeksas, Palangoje ir nedidelėje Zarasų apskrities dalyje – Pabaltijo gubernijų civilinių įstatymų rinkinys.
1918–1940 m. Lietuvos Respublikoje civilinis kodeksas nebuvo parengtas. Sovietinės okupacijos metais galiojo Sovietų Sąjungos civilinis kodeksas, 1964 m. priimtas LSSR civilinis kodeksas.
Atkūrus nepriklausomybę naujas civilinis kodeksas priimtas 2000 07 18 (įsigaliojo 2001 07 01).
Pagal Mindaugą Maksimaitį, Vytautą Pakalniškį
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas
Kaimo skerdžius (1938). Aut. S. Vaitkus
Miško kirtimas. Aut. nežinomas
Lietuvių tradicinė dorovė smerkė bet kokio svetimo turto pasisavinimą, išskyrus dvaro ir valdiško miško vagystę. Buvo manoma, kad dvarui arba valstybei priklausantis miškas yra Dievo augintas, todėl savavališkas tokio miško kirtimas nėra vagystė. Tokio požiūrio neįveikė nei Lietuvos Statutai, nei Rusijos imperijos ir Lietuvos baudžiamieji kodeksai. Savavališkas kaimyno miško kirtimas laikytas vagyste.
Pagal Mindaugą Maksimaitį, Vytautą Pakalniškį
Prozininkas, dramaturgas Vincas Krėvė-Mickevičius (1882-1954). Aut. nežinomas
Vinco Krėvės apsakymo „Skerdžius“ ištrauka (skaito Juozas Šalkauskas)
Išgirdote, kad pagrindinis apsakymo veikėjas skerdžius Lapinas nepaiso eigulio draudimo ganyti galvijus valstybiniame miške, nes laikosi nuostatos, kad miškas ir jo gėrybės – Dievo dovana gyvulėliams ir žmonėms.