Gimimas ir krikštynos – SMP

Lopšys arba vygė. Šaltinis – Lietuvos etnografijos muziejus

Žmogaus gimimas – tai žmogaus gyvenimo ciklo papročių ir apeigų dalis, turėjusi didžiulę įtaką tolesniam individo vystymuisi. Abiejų rūšių apeigos žymi naujo žmogaus gimtį. Gimimas – fizinę, krikštynos – socialinę. Visa tai sudaro vientisą gimtuvių ciklą, kuris laike ir erdvėje egzistuoja kaip biologinis ir socialinis reiškinys.

Preliminalinis

Preliminalinis – nuo kūdikio pradėjimo iki gimimo.

Preliminaliniu laikotarpiu ypač ryški būsimosios kūdikio motinos pagalba – nėščiosios elgesys tampa kūdikiui pavyzdžiu.
Tradicinėje lietuvių kultūroje tikima, jog vaisius perima daugelį motinos savybių, būsimo vaiko elgesys, sveikata ir net likimas priklauso nuo jos elgesio.
Kaimo bendruomenė į nėščiąją, kuri laikėsi viešosios nuomonės nustatytų šeimos moralės normų, žvelgė pagarbiai. Namų ūkio ruošą kūdikio besilaukiančiai padėdavo atlikti anyta, o neretai sunkesnius darbus padaryti pagelbėdavo vyras.
Ritualinis perėjimas iš vienos erdvės į kitą galimas tik ramybės, taikos su pasauliu būsenoje, todėl moteris visą nėštumo laiką stengėsi sutarti su savaisiais ir visais kaimo žmonėmis, susitaikyti, jei buvo susipykusi.

Preliminalinis – nuo kūdikio pradėjimo iki gimimo.

Preliminaliniu laikotarpiu ypač ryški būsimosios kūdikio motinos pagalba – nėščiosios elgesys tampa kūdikiui pavyzdžiu.
Tradicinėje lietuvių kultūroje tikima, jog vaisius perima daugelį motinos savybių, būsimo vaiko elgesys, sveikata ir net likimas priklauso nuo jos elgesio.
Kaimo bendruomenė į nėščiąją, kuri laikėsi viešosios nuomonės nustatytų šeimos moralės normų, žvelgė pagarbiai. Namų ūkio ruošą kūdikio besilaukiančiai padėdavo atlikti anyta, o neretai sunkesnius darbus padaryti pagelbėdavo vyras.
Ritualinis perėjimas iš vienos erdvės į kitą galimas tik ramybės, taikos su pasauliu būsenoje, todėl moteris visą nėštumo laiką stengėsi sutarti su savaisiais ir visais kaimo žmonėmis, susitaikyti, jei buvo susipykusi.

Liminalinis

Liminalinis – nuo kūdikio gimimo iki krikšto.

Kūdikio priėmimas. Svarbų vaidmenį kūdikio priėmimo apeigose atliko pribuvėja. Pribuvėjos apeigos, nuo kurių priklausė kūdikio likimas:

1. kūdikio priėmimas,
2. atskyrimas,
3. pirmasis prausimas,
4. prausiamo vandens išpylimas,
5. placentos slėpimas,
6. kūdikio apdovanojimas duona,
7. vaiko ateities spėjimas iš jo elgesio.

Radynos. Laikas nuo gimimo iki krikštynų. Praėjus kelioms dienoms po gimimo, tėvas pasiimdavo duonos, druskos ir eidavo pranešti kaimynams apie kūdikio gimimą.
Palankynos, patakai, patekylai. Ištekėjusios moterys (artimos kaimynės, giminaitės) eidavo lankyti gimdyvės. Lankytojos nešdavo kūdikiui dovanų ir maisto: tradicinės kiaušinienės, iškeptos moliniame dubenyje ar puode, sūrio, blynų ir duonos.
Kvietimas į kūmus (krikštatėvius). Kvietimas į kūmus laikytas pagarbos, pasitikėjimo bei įvertinimo ženklu. Kūmų pareigos prasidėdavo nuo pat pakvietimo – pasiūti vaikui krikšto marškinėlius, kepuraitę, keletą vystyklų, valinį (juostą vaikui vystyti), krikštynų vaišėms iškepti pyragų, riestainių, nupirkti saldainių.

Liminalinis – nuo kūdikio gimimo iki krikšto.

Kūdikio priėmimas. Svarbų vaidmenį kūdikio priėmimo apeigose atliko pribuvėja. Pribuvėjos apeigos, nuo kurių priklausė kūdikio likimas:

1. kūdikio priėmimas,
2. atskyrimas,
3. pirmasis prausimas,
4. prausiamo vandens išpylimas,
5. placentos slėpimas,
6. kūdikio apdovanojimas duona,
7. vaiko ateities spėjimas iš jo elgesio.

Radynos. Laikas nuo gimimo iki krikštynų. Praėjus kelioms dienoms po gimimo, tėvas pasiimdavo duonos, druskos ir eidavo pranešti kaimynams apie kūdikio gimimą.
Palankynos, patakai, patekylai. Ištekėjusios moterys (artimos kaimynės, giminaitės) eidavo lankyti gimdyvės. Lankytojos nešdavo kūdikiui dovanų ir maisto: tradicinės kiaušinienės, iškeptos moliniame dubenyje ar puode, sūrio, blynų ir duonos.
Kvietimas į kūmus (krikštatėvius). Kvietimas į kūmus laikytas pagarbos, pasitikėjimo bei įvertinimo ženklu. Kūmų pareigos prasidėdavo nuo pat pakvietimo – pasiūti vaikui krikšto marškinėlius, kepuraitę, keletą vystyklų, valinį (juostą vaikui vystyti), krikštynų vaišėms iškepti pyragų, riestainių, nupirkti saldainių.

Postliminalinis

Postliminalinis – nuo krikšto iki gimdyvės įvedybų.

Įvesdinimas į pirtį. Gimdyvė, prieš pirties apeigas pirties bendrijos moterų vadinama „vilku“, įteikdavo pirtį kūrenusiajai stuomenį ar rankšluostį, vadinamąsias „vilko dovanas“. Į pirtį gimdyvė būtinai nešdavosi duonos, kadangi duonos rūgšties ragavimas senovėje – magiškas veiksmas, kuriuo siekiama įsiteikti ne tik moterų bendrijai, bet ir pirties dvasioms globėjoms.
Įvesdinimas į bažnyčią. Apeiga, pakeitusi įvesdinimo į pirtį apeigą (XX a. vid.–XX a. VI–VII dešimt.), įgijusi naują prasmę – gimdžiusios moters palaiminimą, jos įvedimą į krikščionių bendruomenę.
„Atėjus gimdymo laikui, paprastai būdavo kviečiama bobutė – pribuvėja, turinti moteriškuose reikaluose patyrimą. Bobutė ateidavo prieš pat gimdymą ir būdavo visą savaitę iki krikštynų. Ji padėdavo gimdyvei, prižiūrėdavo vaiką, prausdavo, vystydavo. Gimdymo metu paprastai gryčioje būdavo bobutė ir gimdyvės vyras. Kitų, ypač vaikų, į gryčią neleisdavo. Netyčia užėjusiam buvo pasakoma, kas dedasi namuose, ir tas neidavo.“

Postliminalinis – nuo krikšto iki gimdyvės įvedybų.

Įvesdinimas į pirtį. Gimdyvė, prieš pirties apeigas pirties bendrijos moterų vadinama „vilku“, įteikdavo pirtį kūrenusiajai stuomenį ar rankšluostį, vadinamąsias „vilko dovanas“. Į pirtį gimdyvė būtinai nešdavosi duonos, kadangi duonos rūgšties ragavimas senovėje – magiškas veiksmas, kuriuo siekiama įsiteikti ne tik moterų bendrijai, bet ir pirties dvasioms globėjoms.
Įvesdinimas į bažnyčią. Apeiga, pakeitusi įvesdinimo į pirtį apeigą (XX a. vid.–XX a. VI–VII dešimt.), įgijusi naują prasmę – gimdžiusios moters palaiminimą, jos įvedimą į krikščionių bendruomenę.
„Atėjus gimdymo laikui, paprastai būdavo kviečiama bobutė – pribuvėja, turinti moteriškuose reikaluose patyrimą. Bobutė ateidavo prieš pat gimdymą ir būdavo visą savaitę iki krikštynų. Ji padėdavo gimdyvei, prižiūrėdavo vaiką, prausdavo, vystydavo. Gimdymo metu paprastai gryčioje būdavo bobutė ir gimdyvės vyras. Kitų, ypač vaikų, į gryčią neleisdavo. Netyčia užėjusiam buvo pasakoma, kas dedasi namuose, ir tas neidavo.“

Amerikos lietuvių krikštynos. Aut.nežinomas

Po gimtuvių praėjus savaitei ar kiek ilgesniam laikui, būdavo ruošiamos krikštynos. Reikėdavo parinkti vaikui kūmus, dorus žmones, nes buvo tikima, kad augantis vaikas pasisavins kūmų būdą ir įpročius. Senovės lietuviai kviesdavo daug kūmų, ką dar XVII a. drausdavo katalikų bažnyčia.

Krikštynos, Klaipėda, 1931 m. Aut. nežinomas

Krikštynose dalyvaudavo tik susituokusieji. Visi pasilinksminimai buvo kupini magijos, erotikos, komizmo, mat tikėta, kad, pasitelkus magiją, kūdikiui bus užtikrintas sėkmingas gyvenimas, dainuojant erotinio turinio dainas bei atliekant panašius žaidimus – tolesnis tėvų vaisingumas, o atliekant komiškas scenas, sukeltas juokas nukreipsiąs nuo kūdikio ir gimdyvės ligas, mirtį.

Jūratės Marčiulaitienės rengtos laidos „Krikštynų papročiai“ ištraukoje pamatysite šių dienų krikštynas, organizuotas pagal senąsias tradicijas.

Siekdamos išvengti nevaisingumo, norėdamos lengviau pastoti moterys darydavo tynes, šutindavosi, įvairias žoles užpildamos vandeniu ir ten įdėdamos įkaitintą akmenį. Taip pat specialios vanotojos, braukytojos moteriškę pirty vanodavo, braukydavo, šutindavo (Kriauza, 1943, p. 206). Toks vandens ir ugnies (įkaitinto akmens) susiliejimas lyg ir pakartoja pasaulio kūrimo pradžią, kur pirmasis vanduo pagimdė visa tai, kas gyva (Eliade, 1997, p. 93). Buvo tikima, jog pastoti gali padėti ir toks vanduo, kuriame išvirinta sudžiovinta ir sutrinta svetimo kūdikio virkštelė (Kriauza, 1943, p. 205) ar vienuolikos naujagimių virkštelės (Glemžaitė - Dulaitienė, 1958, p. 393). Ir vienu, ir kitu atveju vanduo (iš dalies sąveikaudamas su ugnimi) suprantamas kaip naujos gyvybės žadintojas.

Besilaukianti moteris privalėjo laikytis gausybės įvairiausių draudimų, kurie vienaip ar kitaip galėjo paveikti būsimo kūdikio fizines ar psichines savybes. Nemaža dalis tų draudimų yra susiję su ugnimi bei vandeniu. Tikėta, jog nėščiai moteriai įkritus į vandenį, vaikas bijos maudytis (Kriauza, 1943, p. 212; Glemžaitė - Dulaitienė, 1958, p. 396), semdama vandenį turi pasemti jo tiek, kad šis nenusipiltų, nes kūdikis pavalgęs atpils, sterblėje šlapinsis (Glemžaitė - Dulaitienė, 1958, p. 395), vaikas bus seilingas (Kriauza, 1943, p. 213); jei nėščia moteris gulėdama geria, vaikas bus „myžalius" (Kriauza, 1943, p. 214). Kai nėščia moteris skalbia žlugtą, nugręždama „drapanas", ji neturi jos vandenyje užsukti, nes kūdikio virkštelė apsisuks aplink kaklą ir gali jį užsmaugti (Glemžaitė - Dulaitienė, 1958, p. 398). Negalima praustis iš indo užsipilant vandenį ant rankų, nes kūdikis vems (Glemžaitė - Dulaitienė, 1958, p. 395) ir t. t. Nors vanduo šiuose tikėjimuose yra dažniausiai tik pagalbinis elementas, nurodantis draudžiamo veiksmo vietą ir atlikimo būdą, nesunku įžvelgti ir senosios pasaulėžiūros bruožų, pagarbios baimės vandens dievybėms.

<...>

Taigi gimtuvių ir krikštynų papročiuose visais pagrindiniais momentais (trokštant pastoti, nešiojant kūdikį, gimdant, pirmą kartą prausiant, krikštijant, įvesdinant gimdyvę) susiduriame su vienokia ar kitokia ugnies ir vandens simbolika. Dažniausiai ugnis ir vanduo pažadina gyvybines jėgas, apsaugo pradėtą gyvybę, gimusį kūdikį ar gimdyvę nuo priešiškų jėgų, sujungia naujagimį su šeimos nariais, gimtais namais ir visa bendruomene. Įvairiems burtams ir magijai dažniau naudotas šulinio vanduo (kaip turintis ryšį su mirusiųjų pasauliu, su kitu pasauliu, simbolizuojantis pradžią). Nesilaikant visuotinai pripažintų elgesio normų, ugnies ir vandens dievybės galėjo kerštauti, nulemti vienokias ar kitokias naujagimio savybes. Siekiant minėtų dievybių palankumo, joms buvo aukojamos aukos, atliekamos įvairios apeigos.

Viso straipsnio skaitymas Atsisiuntimas