Folkloro kelias į akademinę muziką tikrai nebuvo lengvas. Nors iš dabartinės perspektyvos, kai kūrinių bei kompozitorių, besiremiančių liaudies kūryba, yra apstu, gali pasirodyti, kad folkloras visada buvo priimtas ir suprastas inteligentų. Taip tikrai buvo ne visada.
Vienas tiksliausių pavyzdžių šiai situacijai iliustruoti – kai XX a. pradžioje tautosakos rinkėjas, kunigas Adolfas Sabaliauskas, natomis iš kaimo dainininkių užrašė keletą sutartinių ir nusiuntė jas kompozitoriui Česlovui Sasnauskui. Sasnauskui Sabaliausko užrašytos sutartinės atrodė „neįmanomos ir nesuvokiamos“, o tokią muziką jis vadino „siaubinga“. Laiške Sabaliauskui (kurio taip ir neišsiuntė) Sasnauskas ironiškai teigė, kad „krokodilas, dainuojantis lygiagrečiosiomis sekundomis“, tikrai nėra „lietuvis“.
Dainų šventė Katedros aikštėje. Folkloro diena. Aut. D. Umbrasas
Toks požiūris į sutartines kilo dėl to, kad jų estetika ir išraiška neatitiko europietiškos muzikos normų. Tuometės lietuvių muzikos garsiausi veikėjai, tokie kaip kompozitorius Juozas Naujalis, kunigas Teodoras Brazys ir kiti, sutartinių nesuprato.
Vienas pirmųjų kompozitorių, atradęs lietuvių muzikos vertę, buvo ne kas kitas, o Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Jis tiek harmonizavo, tiek plėtojo lietuvių liaudies dainas, o šie kūriniai tapo pagrindu vėlesnių kompozitorių kūrybai. Juozas Gruodis, Stasys Šimkus, Balys Dvarionas, Feliksas Bajoras sekė M. K. Čiurlionio pavyzdžiu ir sėmėsi įkvėpimo iš liaudies kūrybos. Ši muzika tapo viena svarbiausių tautinio atgimimo kultūros išraiškų.
Folkloras. Aut. nežinomas
Tautine ideologija pagrįstas judėjimas, per kurį susidarė lietuvių demokratinė tauta, kaip teritorinė etninė kultūrinė ir politinė bendrija.
Lietuvių tautinio judėjimo pradžia laikytini 1822–1823 metai, kai susikūrė Vilniaus universiteto lietuvių studentų bendraminčių būrelis.
Plėtojantis tautiniam judėjimui, gausėjo lietuviškos spaudos; 1820–1861 metais Vilniuje išspausdintos 354 lietuviškos knygos, t. y. daugiau nei apskritai iki tol. Spauda tapo modernios tautos tapatumo ugdymo priemone. Dauguma šių knygų buvo skirta liaudies pasaulietinėms ir religinėms reikmėms, švietimui. Pasirodė pirmieji mokslo leidiniai lietuvių kalba (S. Daukantas, M. Valančius).
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis
Lietuvių kompozitoriai, įtraukę liaudies muzikos elementus į savo kūrinius, ne tik puoselėja kultūrinį paveldą, bet ir padeda jį integruoti į šiuolaikinę muzikinę aplinką. Šis požiūris neleidžia liaudies muzikai tapti vien tik muziejiniu reliktu – ji tampa gyva, dinamiška ir aktuali tiek vietinei auditorijai, tiek tarptautinei bendruomenei. Per liaudies muziką kompozitoriai sukuria nacionalinio identiteto muzikinį portretą, kuris gali būti lengvai atpažįstamas ir sukelti emocijas klausytojams, nepriklausomai nuo jų kilmės ar kultūros.
Lietuvių kompozitoriai, įtraukę liaudies muzikos elementus į savo kūrinius, ne tik puoselėja kultūrinį paveldą, bet ir padeda jį integruoti į šiuolaikinę muzikinę aplinką. Šis požiūris neleidžia liaudies muzikai tapti vien tik muziejiniu reliktu – ji tampa gyva, dinamiška ir aktuali tiek vietinei auditorijai, tiek tarptautinei bendruomenei. Per liaudies muziką kompozitoriai sukuria nacionalinio identiteto muzikinį portretą, kuris gali būti lengvai atpažįstamas ir sukelti emocijas klausytojams, nepriklausomai nuo jų kilmės ar kultūros.
Violetiniai – šioje muzikos rūšyje atsispindintys liaudies kūrybos elementai. Gelsvi – elementai, kurie šioje muzikos rūšyje neatsispindi.
Štai keletas būdų, kuriais kompozitoriai naudoja liaudies muziką savo kūryboje:
Harmonizavimas – tai metodas, kai kompozitorius liaudies dainai prideda naują harmoninį sluoksnį ir pritaiko ją chorui ar solo atlikimui. Taip išsaugoma autentiška melodija, tačiau profesionali harmonija (akordai) papildo dainą iškilmingumu ir išraiškingumu.
Pasiklausykite M. K. Čiurlionio harmonizuotos liaudies dainos Beauštanti aušrelė:
Šis metodas leidžia kompozitoriams kūrybiškai išplėtoti liaudies dainą, naudojant ją kaip pagrindą platesniam muzikiniam pasakojimui. Kompozitorius gali pridėti įžangas, pabaigas, variacijas ar kitus muzikinius intarpus ir taip suteikti kūriniui daugiau kompleksiškumo ir dinamiškumo. Dažnai čia naudojami įvairūs instrumentai, kurie papildo dainos skambesį ir leidžia atskleisti gilesnes jos emocijas bei prasmes.
Pasiklausykite Vaclovo Augustino kūrinio Trepute Martele:
Naudodamas liaudies dainą kaip pagrindinę kūrinio temą, kompozitorius siekia dainos melodiją įausti į didesnį kūrinį, pvz., simfoniją ar kitą išplėstinę kompoziciją. Čia liaudies melodija dažnai tampa kūrinio pagrindu, kuris yra nuosekliai plėtojamas ir transformuojamas per skirtingas kūrinio dalis.
Pažiūrėkite vaizdo medžiagą, kurioje pateikiamas M. K. Čiurlionio kūrinys Bėkit bareliai. Šiame kūrinyje liaudies dainos melodija tampa variacijų pagrindu simfoniniam orkestrui. Pažiūrėkite:
Kai kurie kompozitoriai naudoja liaudies dainos fragmentus ar intonacijas, kurios ne visada atpažįstamos iš pirmo žvilgsnio. Šis metodas suteikia daugiau laisvės eksperimentuoti su liaudies muzikos motyvais, integruojant juos į visiškai naują muzikinį kontekstą. Tokiuose kūriniuose kartais svarbesnė būna ne pati melodija, o jos kuriama emocinė atmosfera, tekstas ar ritminis motyvas, išreiškiantis tam tikrą liaudišką dvasią.
Pasiklausykite Jono Tamulionio kūrinio Šarkela Varnela:
Bronius Kutavičius. Aut. A. Baltėnas
Jau susipažinome su tipiškiausiais lietuvių liaudies dainų panaudojimo akademinėje muzikoje būdais. Kompozitoriai darė didelę įtaką vieni kitiems, tačiau verta išskirti Bronių Kutavičių (1932–2021) – kompozitorių, kurio kūryba netelpa į anksčiau išvardytus rėmus. B. Kutavičiaus kūriniai yra bene įspūdingiausi ir originaliausi kūriniai, paremti lietuvių etnine kultūra ir pasaulėjauta.
Panagrinėkime garsiausią Broniaus Kutavičiaus oratoriją „Paskutinės pagonių apeigos“.
Tai dedikacija senajai lietuvių pasaulėžiūrai, todėl oratorijoje naudojami ne konkrečių dainų motyvai, o abstraktesni baltiškų naratyvų elementai.
Pasiklausykite Oratorijos Paskutinės pagonių apeigos – IV dalies: Gyvatės užkeikimas:
Panagrinėkime garsiausią Broniaus Kutavičiaus oratoriją „Paskutinės pagonių apeigos“.
Tai dedikacija senajai lietuvių pasaulėžiūrai, todėl oratorijoje naudojami ne konkrečių dainų motyvai, o abstraktesni baltiškų naratyvų elementai.
Pasiklausykite Oratorijos Paskutinės pagonių apeigos – IV dalies: Gyvatės užkeikimas:
Jau iš dalių pavadinimų atpažįstame esminius baltiškojo pasaulio naratyvus – bendravimą su gamta bei jos garbinimą. Čia kaip gyvatė šnabždantis prašymas neįkasti išauga į prašymą nekirsti mano brolio, mano medžio, mano Dievo. Taip B. Kutavičius bandė „įgarsinti“ senojo lietuvio nenorą paleisti savo dievų. Senuosius instrumentus ragus čia imituoja valtornų pūtimas. Taip pat girdime ir kanoną, daugiabalsiškumo būdą, būdingą lietuviškoms sutartinėms.
Erdvė pripildoma mistinio garso ir vaizdo. Oratorija užbaigiama vargonais – jie simbolizuoja naujai atėjusią ir įsitvirtinusią krikščionybę – naująją kultūrą ir pasaulėjautą.
Pasiklausykite paskutinės oratorijos dalies:
Ištrauka iš: „Atgimsta 1978 m. sukurta Broniaus Kutavičiaus ir Sigito Gedos oratorija“, Radvilė Buivydienė (2018)
Leidinio muzikinės dalies redaktorius, muzikologas Linas Paulauskis teigia: „Kompozitorius tarytum šamanas puikiai žino, kaip užburti publiką ir įtraukti ją į savo apeigas. Lyg architektas jis stato preciziškas konstrukcijas – partitūras, dažnai primenančias mandalas iš įvairių geometrinių figūrų: ratų, kvadratų, kryžių ir žvaigždžių. O galbūt kaip archeologas šiuolaikinėmis priemonėmis rekonstruoja pamirštus senosios kultūros artefaktus.“
„Paskutinės pagonių apeigos“ negalėjo atsirasti be B. Kutavičiaus bendradarbiavimo su Sigitu Geda (1943–2008) – poetu, kuris kompozitoriui buvo itin artimas savo mąstysena, archajiškų archetipų paieškomis ir paslaptinga, fantastine vaizdinija. Niekas kitas taip tiksliai neapibūdina B. Kutavičiaus muzikos esmės, kaip šie kadaise išsakyti poeto žodžiai: „B. Kutavičiaus muzika labiau kilo iš kalbos, iš daiktų, žemės, netgi iš senovinės architektūros, iš ansamblio, iš ritualo, negu iš tada egzistavusios muzikos. Vėliau, o ir dabar, ji patyrė ir patiria tiek metamorfozių, kad aš kartais prarandu žadą.“