Kalendoriaus poreikis atsirado pirmykštėje bendruomenėje, tikėtina, kad pirmiausia atšiauraus klimato juostoje.

Tik labai atidžiai stebėdami gamtą, pamažu imdami suvokti vidinius jos ritmus, žmonės sugebėjo čia išgyventi, apsiginti nuo bado ir šalčio. Keičiantis pragyvenimo ar ūkininkavimo būdui, kito ir kalendorinė sistema.

Liberto Klimkos knygos ,,Saulės ratu, mėnulio taku” viršelio fragmentas

Liberto Klimkos knygos ,,Saulės ratu, mėnulio taku” viršelio fragmentas

Visas lietuvių gyvenimas, darbas ir kūryba buvo susiję su gamta.

Šventės ženklino ne tik gamtos, bet ir svarbius įvykius – tam tikrų darbų pradžią ir pabaigą. Beveik kiekvienoje kalendorinėje šventėje pastebimi akcentai – ugnis, vanduo, medis, valgymas, gėrimas, mirusiųjų minėjimas, dangaus šviesulių stebėjimas ir pagerbimas.

Pirmųjų žmonijos istorijoje kalendorių, taip pat ir skaičiavimo, sistemų pagrindą sudarė Mėnulio ciklas.

Baltijos šalyse šio kalendoriaus struktūrinė schema galėjo būti tokia:
metų pradžia tapatinama su kanopinių miško žvėrių (elnių arba briedžių) ruja, po kurios jie meta ragus. Nuo tada skaičiuojamos Mėnulio jaunatys arba pilnatys. Po trijų – žiemos saulėgrįža, dar po trijų – pirmieji pavasario požymiai, po šešių – pats vasarvidis, o dešimtąjį mėnesį šakotaragiai atsiveda palikuonių.

Nuostabu, kad mūsų etninėje kultūroje dar žymūs proistorinio skaičiavimo aidai.

Dzūkų kalėdinėse dainose minimas devyniaragis elnias, Mėnulis įvardijamas „dievaičiu, dangaus kunigaikščiu“, pamačius jo neomeniją, triskart sukalbama maldelė; senoviškos šventės Kumeliuko krikštynos ir Pavasario šauktuvės būdavo pažymimos, pasirodžius dangaus skliaute plonam Mėnulio pjautuviukui.

Laiko ir gamtos ciklas

Laiko ir gamtos ciklas

Mėnulio kalendorius – seniausias kalendorius Lietuvoje, grindžiamas mėnulio fazių stebėjimu.

  • Mėnulio kalendoriaus mėnuo prasideda jaunatimi ir baigiasi delčia: maždaug dvi savaites mėnulis kasnakt didėja, paskui dvi mažėja.
  • Dabar yra įsitvirtinę 4-ių fazių pavadinimai – jaunatis, priešpilnis, pilnatis ir delčia, tačiau liaudyje pavadinimų būta daugiau: sengalis, galadelčius (delčia), o laikas, kai mėnulis nematomas, vadintas sanvarta, mainomis, tuštimu.
  • Tris paras kiekviena mėnulio fazė beveik nekinta, o jaunaties fazė trunka apie septynias paras (nuo „pjautuvo“ pasirodymo pradžios).
Mėnulio pilnatis

Mėnulio pilnatis. Aut. Alexander Andrews

 

 

  • Pavadinimo „mėnuo“ kilmė akivaizdžiai siejasi su mėnuliu. Pagal mėnulio kalendorių metus sudaro 12–13 mėnesių. Mėnulis apsisuka aplink žemę per 27,3 paros, o saulės atžvilgiu mėnulis sugrįžta į tą pačią padėtį per 29,5 paros, todėl kas 2–3 metus mėnulio kalendoriaus metus sudaro 13 mėnesių.
  • Mėnulio kalendoriaus palikimas pastebimas ne tik nustatant Velykų datą ir su ja susijusių kitų švenčių datas. Bet ir Kūčių, Pusiaužiemio bei kitų švenčių papročiuose, o mėnulio fazių įtaka augalų sėjai, sodinimui ir kitiems darbams, medžioklei ir gyvulių auginimui pripažįstama iki šių dienų.

Kalendorinę informaciją galima „išskaityti“ ir tautodailės ornamentuose. Šiuo požiūriu labai įdomios yra verpstės. Tarkime, vienoje jų pavaizduoti 18 skrituliukų, išdėstytų trimis eilėmis. Skirtingų čia yra dvylika; vertikaliai jie sugrupuoti po šešis, trimis eilėmis. Galima manyti, kad ši kompozicija skirta priminti, kaip derinami saulės ir mėnulio ciklai. Kitoje verpstėje sukomponuoti devyni skrituliai. Nakties šviesulio atvaizdų verpstėse nebūna; gal todėl, kad šviečiant mėnesienai drausta verpti.

Pagal Libertą Klimką (2009)

Verpstė su „kalendoriniais“ ženklais.

Verpstė su „kalendoriniais“ ženklais. Aut. nežinomas

Visas straipsnis Atsisiuntimas
  • Saulės kalendorius sudaro pagrindą dabartinio kalendoriaus, kuriame metus sudaro 365–366 dienos ir 12 mėnesių, o mėnesiai skirstomi į 7 dienų savaites.
  • Mūsų krašte saulės kalendorius taip pat yra labai senas. Saulė garbinta kaip moteriška dievybė, neretai dainose ir kitoje tautosakoje ji vadinama „saule motule“.
Degantis Saulės ratas Jolės šventės (žiemos saulėgrįžos) metu

Degantis Saulės ratas Jolės šventės (žiemos saulėgrįžos) metu. Aut. nežinomas

 

 

 

  • Lietuvos teritorijoje išliko iš neolito laikotarpio įvairūs gintariniai amuletai su saulės simbolika, ji būdinga seniesiems papuošalams, verpsčių, kultuvių, puodų, muzikos instrumentų bei audinių raštams, saulutės dažnai užbaigia koplytstulpių viršūnes ir pan.
  • Manoma, kad Saulės metų simbolis, žymintis svarbiausias su saulės padėtimi susijusias kalendorinių metų šventes – kryžiaus ženklas apskritime.

 

 

 

Saulės kalendoriuje svarbiausios šventės žymi Saulės saulėgrįžas arba solsticijas. Beje, galima pastebėti, kad su Saulės solsticijomis susijusios kalendorinės šventės, palyginti su astronominėmis datomis, vėluoja 2–3 dienas: pavyzdžiui, vasaros saulėgrįža astronomiškai yra birželio 21 dieną, o Rasų šventė (Joninės) švenčiama birželio 23 dieną; žiemos saulėgrįža astronomiškai yra gruodžio 22 dieną, o Kalėdos švenčiamos gruodžio 25 dieną.

 

 

 

Saulės kalendoriuje reikšmingi ir lygiadieniai. Lygiadienių yra du – pavasario lygiadienis ir rudens lygiadienis. Lygiadieniai taip pat turi sąsajų su kalendorinėmis šventėmis: pavasario lygiadienis siejasi su Gandrinėmis (Blovieščiais) kovo 25 dieną, o rudens lygiadienis – su Dagotuvėmis, arba Dagos švente (Šv. Mykolo diena) rugsėjo 29 dieną. Būtent pagal pavasario lygiadienį nustatoma svarbiausios krikščioniškos kilnojamosios šventės Velykų data, taip pat ir kitų kilnojamųjų švenčių datos, kurios nustatomos pagal Velykas.

Baltijos šalyse žemdirbyste pradėta verstis antrajame tūkstantmetyje prieš Kr. Kalendoriaus pagrindą tuomet sudarė metų skirstymas į sezonus pagal lygiadienius bei saulėgrįžas. Tokio kalendoriaus simboliu galima laikyti gintarinius diskus, kurių paviršius taškeliais padalytas į ketvirčius. Mėnesiai – smulkesni ketvirčių dalijimai.

Gintaro diskai

Gintaro diskai

Darbai trukdavo daugiausia dešimt mėnesių, toliau – žiemos poilsis, kai laikas tarsi sustingdavo ir suledėdavo iki naujų pavasarinių rūpesčių meto. Tokio skirstymo reliktu galima laikyti griežtą draudimą dirbti žiemos tarpušvenčiu.

Pagal Libertą Klimką

Senasis lietuvių Mėnulio ir Saulės kalendorius. Aut. nežinomas

Senasis lietuvių Mėnulio ir Saulės kalendorius. Aut. nežinomas. Šaltinis – baltai.lt

Tarpai tarp svarbiausių švenčių.

Pirmykštės žmonių bendruomenės gyvenseną su gamta suderindavo kalendorius. Tad kalendoriaus istorijoje pirmiausia ir ieškotina žinių apie gamtą sisteminimo užuomazgų. Kitaip tariant, mokslo genezės.

Indoeuropietiškos kilties tautų žemdirbiškajame kalendoriuje svarbiausios šventės viena nuo kitos nutolusios būtent apie 40 dienų tarpsniais. Įprasta sakyti „metų ratas“, tačiau iš tikrųjų jis turi kampus, kai įvyksta virsmai gamtoje, kartu ir pokyčiai tiek žmonių darbuose, tiek ir nuotaikose. Lietuvos kaime, beje, ir šiandien neužmirštas paprotys laiką nusakyti dienų skaičiumi nuo vienos šventės iki kitos. O mediniuose runženkliais išraižytuose kalendoriuose, kurie datuojami XVII a. pradžia, apskritai nėra skirstymo mėnesiais. 

Iš kalendorinių švenčių gausos ryškiai išsiskiria net keletas, tarp kurių yra maždaug 40 dienų tarpsniai: nuo paskutinės rudens šventės (Martyno dienos, lapkričio 11-osios) iki žiemos saulėgrįžos, nuo Kalėdų iki „Grabnyčių“ (vasario 2-osios), nuo Šv. Agotos (vasario 5-osios) iki pavasario lygiadienio, nuo 40 paukščių (kovo 10-osios) iki Jurginių (balandžio 23-iosios), nuo Velykų iki Šeštinių ir kt. Suminėtos šventės yra reikšmingos ir krikščioniškame, ir tradiciniame kalendoriuje, sudarytame pagal fenologinius reiškinius bei žemės ūkio darbų terminus.

Pagal Libertą Klimką 

Viso straipsnio skaitymas Atsisiuntimas

Daugumoje Europos kalbų mėnvardžiai (mėnesių pavadinimai) yra lotynų kilmės. Lietuviškieji mėnvardžiai yra saviti, susiję su:

  • augalija (birželis, liepa),
  • paukščiais (balandis, gegužė, kovas),
  • gamtos reiškiniais (gruodis, lapkritis, sausis, vasaris),
  • žemės ūkio darbais (rugpjūtis, rugsėjis, spalis).

Pasiklausykite doc. dr. Dalios Urbanavičienės paskaitos apie senovės lietuvių metų laikų suvokimą, mėnesių pavadinimus ištraukos.

Dabartinė daugumos mėnvardžių vartosena Lietuvoje nusistovėjo XIX a. antrojoje pusėje–XX a. pradžioje. Seniau mėnuo dažnai turėjo kelis pavadinimus, o mėnvardis neretai reiškė ne vieną, bet kelis dabartinius mėnesius: pavyzdžiui, sausis dar reiškė dabartinį gruodį; vasaris – ir sausį; kovas – ir vasarį; balandis – ir kovą, gegužę, net birželį; birželis – dalį balandžio, gegužės, birželio; lapkritis – ir spalį; gruodis – ir lapkritį. Gali būti, kad toks dviejų gretimų mėnesių pavadinimų sutapimas kilo dėl Julijaus ir Grigaliaus kalendorių kaitos. Kita vertus, įvairiose vietovėse skyrėsi mėnesių laiko ribos, nes jos buvo siejamos su žemės ūkio darbais, kurie priklausė nuo tų metų orų.

Senieji mėnesių pavadinimai

(pastaba: pasviruoju paryškintu šriftu pažymėti pavadinimai, būdingi toliau einančiam mėnesiui (galimai dėl Julijaus ir Grigaliaus kalendorių kaitos), o pasviruoju paryškintu šriftu pažymėti tik tam tikram mėnesiui būdingi pavadinimai)

Metų ratas