Pirtyje. Aut. J. Stacevičius
Pirtys naudotos higienos tikslais – ne tik išsiprausti patiems, bet ir iškaitinti drabužiams.
LRT laidos „Keliaujanti laiku“ ištrauka.
Pirtyje. Aut. J. Stacevičius
Pirmasis apie dievų garbei kūrenamą pirtį užsimena Petras Dusburgietis
1326 metų Prūsijos žemės kronikoje rašoma, kad iš pagarbos savo dievams kurie ne kurie kasdien maudosi pirtyje, kiti pirties tiesiog kęste nekenčia.
1326 metų Prūsijos žemės kronikoje rašoma, kad iš pagarbos savo dievams kurie ne kurie kasdien maudosi pirtyje, kiti pirties tiesiog kęste nekenčia.
Pirtis – XIV–XVIII a. valstiečių „mažoji bažnyčia“
Nors duomenų apie pirtyje atliekamas apeigas, skirtas seniesiems dievams, XIV–XVII a. rašytiniuose šaltiniuose tėra mažai, jų stygių bent iš dalies kompensuoja XIX–XX a. tautosaka ir tikėjimai.
Pirties papročius yra tyrinėjęs etnologas Rimantas Balsys. Susipažinkite su autoriaus mintimis iš jo mokslo darbo Pirtis – XIV–XVIII a. valstiečių „mažoji bažnyčia“.
Nors duomenų apie pirtyje atliekamas apeigas, skirtas seniesiems dievams, XIV–XVII a. rašytiniuose šaltiniuose tėra mažai, jų stygių bent iš dalies kompensuoja XIX–XX a. tautosaka ir tikėjimai.
Pirties papročius yra tyrinėjęs etnologas Rimantas Balsys. Susipažinkite su autoriaus mintimis iš jo mokslo darbo Pirtis – XIV–XVIII a. valstiečių „mažoji bažnyčia“.
Lietuviuose bene labiausiai paplitę sakmės „Velnias ir merga pirty“ variantai. Dukrai pasilikus vienai pirtyje mazgotis, prisistato velnias ir vis kviečia šokti. Mergina išsigelbsti reikalaudama iš jo daugybės įvairiausių dalykų ir taip sulaukdama gaidgystės. Gaidžiui užgiedojus, velnias susikeikia ir prapuola, o visi reikalauti daiktai lieka merginai.
Pirtyje, sekant latvių tikėjimais, negalima švilpauti, nes gali velnią prisišaukti, negalima pertis vidurnaktį, nes tada ir velniai ateina į pirtį. Čia pat pateikiami ir būdai, kaip nuo tų nelabųjų galima apsisaugoti arba jų atsikratyti. Sakoma, kad tą galima padaryti nustačius, kas nepriklauso krikščioniškajai bendruomenei. Tam reikia išeiti į lauką ir sakyti: lai periasi tie, kurie yra krikštyti.
Mitinių būtybių ryšys su pirtimi akivaizdus ir frazeologizmuose laumė pirtį kūrena, kiškis pirtį kūrena, lapė užkūrė pirtį (sakoma, kai rūkas pakyla ant pievų, laukų), velniai eina į pirtį (sakoma, kai pučia smarkus vėjas).
Pritarus įžvalgai, kad elgeta yra senosios religijos žynio įpėdinis arba kažkada po žemę vaikščiojusio Dievo įvaizdžio atšvaitas, reikšmingu aptariamajai temai laikytinas J. Basanavičiaus užrašytas tikėjimas, kad „Nebėr didesnės apieros už mišias ir už pirtį, dėl ubagų iškūrentą, ir už pietus, ubagam pakeltus“.
Pirtys ir jų nauda žmogaus organizmui, jo sveikatai gerai buvo žinomi egiptiečiams, graikams, romėnams, kaimynams slavams. Apie pirtį – jurtą, kurioje, matyt, perdavosi klajojančios gyvulių augintojų skitų gentys, informacijos randame jau Herodoto istorijoje. Senovės graikų mokslininkas ir gydytojas Hipokratas savo pacientus gydė pirtyje, nes pirties poveikį žmogaus organizmui laikė dieviškos prigimties (beje, ir bendrinis žodis higiena radosi iš graikų švaros ir sveikatos deivės Higėjos, kuri taip pat glaudžiai susijusi su pirtimi), na, o Rytų slavų mituose pirtis tiesiog laikoma dievų ir žmogaus gimimo vieta.
Apie pirtį ir jose vykstančias maudynes užsiminta XVII a. pabaigoje Teodoro Lepnerio veikalo „Prūsijos lietuvis“ skyriuje „Apie vaistus, kuriais lietuviai stengiasi išlaikyti savo sveikatą, o jos netekę susigrąžinti“.
Ne tik pirtyje atliekamos procedūros, bet ir pėrimosi metu naudojami reikmenys ar atskiros jų dalys plačiai naudotos liaudies medicinoje, taip pat vaisingumo ir meilės magijoje. Ypač vanta. Ligonius vanta perdavo, apšluodavo aplinkui, dėdavo ją po pagalve, šutindavo lapus ir duodavo gerti arbatą.
Pirmenybė pirtyje
Nerašyta taisyklė, kad nuo seno pirmi į pirtį maudytis eidavo vyrai, o tik tada moterys. Buvo manoma, kad vyrams karštesnė pirtis labiau tinka. Pirmenybė pirtyje buvo teikiama vyresniesiems, o svarbiausia – pirties kūrentojui. Kūrentojas ne tik kūrendavo malkomis pirties krosnį, bet ir paruošdavo vandenį. Vanduo buvo šildomas dedant į vandenį karštus akmenis.
Nerašyta taisyklė, kad nuo seno pirmi į pirtį maudytis eidavo vyrai, o tik tada moterys. Buvo manoma, kad vyrams karštesnė pirtis labiau tinka. Pirmenybė pirtyje buvo teikiama vyresniesiems, o svarbiausia – pirties kūrentojui. Kūrentojas ne tik kūrendavo malkomis pirties krosnį, bet ir paruošdavo vandenį. Vanduo buvo šildomas dedant į vandenį karštus akmenis.
Pasveikinimas pirtyje
Atėję į pirtį paprastai taip pasveikindavo susirinkusiuosius: „skalsų šilimai“, o besiperiantiems sakydavo: „Skalsų beržo lapui.“ Pirtyje esantieji atsakydavo: „Prašom, šilumos užteks.“ Po pirties įprasta buvo dėkoti šeimininkui: „Dėkui užu šilumą.“
Atėję į pirtį paprastai taip pasveikindavo susirinkusiuosius: „skalsų šilimai“, o besiperiantiems sakydavo: „Skalsų beržo lapui.“ Pirtyje esantieji atsakydavo: „Prašom, šilumos užteks.“ Po pirties įprasta buvo dėkoti šeimininkui: „Dėkui užu šilumą.“
Vanta ir vieta pirtyje
Paprastai eidami į pirtį senovėje visi nešdavosi po naują beržinę vantą, jas pamerkdavo į karštą vandenį, ruošdavo vanotui. Buvo įprasta, kad toje pačioje pirtyje besilankantys „pirties bičiuliai“ kiekvienas turėdavo netgi savo vietas ant plautų.
Paprastai eidami į pirtį senovėje visi nešdavosi po naują beržinę vantą, jas pamerkdavo į karštą vandenį, ruošdavo vanotui. Buvo įprasta, kad toje pačioje pirtyje besilankantys „pirties bičiuliai“ kiekvienas turėdavo netgi savo vietas ant plautų.
Pirties eiga
Pirmiausia, pirmojo užėjimo metu buvo šildomasi, ruošiamas kūnas pėrimuisi: sulipę ant plautų pildavo vandens ant krosnies akmenų. Vėliau – periamasi, o gerai išsivanojus ir įkaitus vėsinamasi upėje ar ežere.
Po pirties buvo geriama naminė gira ar sula, užkandama duonos su druska, neretai valgydavo raugintų ar žalių kopūstų, kopūstienės.
Pirmiausia, pirmojo užėjimo metu buvo šildomasi, ruošiamas kūnas pėrimuisi: sulipę ant plautų pildavo vandens ant krosnies akmenų. Vėliau – periamasi, o gerai išsivanojus ir įkaitus vėsinamasi upėje ar ežere.
Po pirties buvo geriama naminė gira ar sula, užkandama duonos su druska, neretai valgydavo raugintų ar žalių kopūstų, kopūstienės.
Senovėje buvo tikima, kad pirtyje gyvena įvairios dievybės. Tikėta, kad jos čia ateina tada, kai išsimaudo moterys. Su dievybėmis buvo susijusios ir kai kurios šeimos švenčių apeigos
Paaugles mergaites pirtyje įšventindavo į merginas – tai buvo apeiga, susijusi su pirmosios duonos kepimu ir reiškė, kad mergina jau subrendusi ir gali būti išleista į žmonas ir metas laukti piršlių.
Per Jonines kaimo merginos pirtyje burdavosi likimą, atlikdavo apeigas, plukdydavo vainikėlius.
Apeiginė 27 augalų vanta. Aut. A. Bajor
Kadaise pirtyje atlikdavo ir vestuvių apeigas. Visų pirma, pirtyje prieš vestuves buvo prausiama jaunoji, giriamas jos grožis. Pagal paprotį jaunoji pirtyje simboliškai atsisveikindavo su jos židiniu ir pirties dievybėmis.
O po vestuvių jaunamartė buvo vedama į pirtį. Čia ji susirinkusioms moterims įteikdavo dovanų, atsinešdavo duonos. Maisto ir gėrimų buvo įprasta padėti ir ant pirties krosnies – auka ugnies deivei Gabijai ir protėvių vėlėms, kurios, kaip tikėta, gyvena prie pirties krosnies. Pirtyje buvo atliekamos ir kai kurios laidotuvių apeigos.
Pirčių lankymo tradicija – Nematerialaus kultūros paveldo sąraše
Lietuviška pirties lankymo tradicija, manoma, siekia akmens amžių. Seniausios pirtys kūrentos kaitinant akmenų krūsnis ir atliko ne tik švarinimosi, bet ir socialinę ar apeiginę paskirtį, ypač svarbią šeimos ir žmonių bendruomenėms.
2020 m. Lietuvos nacionalinis kultūros centras oficialiai pripažino tradicinės Lietuviškos pirties lankymą nematerialia kultūros paveldo vertybe. Tai – didelis visų Lietuviškos pirties mylėtojų darbo pripažinimas ir pirties tradicijų apsaugojimo valstybiniu lygiu garantija.
Vanojimas vanta. Aut. nežinomas
Į pirtį – privačią ar nuomojamą – paprastai einama didesnėmis ar mažesnėmis grupėmis vakare arba savaitgalį, čia praleidžiamos 3–6 valandos. Dažniausiai vadovauja pirtininkas – pirties šeimininkas, patyręs pirties bendruomenės narys arba specialiai pakviestas šio amato žinovas.
Pirtininkas J. Pudžmys
Tradicinė lietuviška pirtis yra apie 60 laipsnių, ji gana drėgna – garas kyla nuo vandeniu liejamų įkaitusių krosnelės akmenų. Ypač svarbi procedūra – kūno vanojimas beržinėmis, ąžuolinėmis ar kitų medžių vantomis.
Tradicinė lietuviška pirtis yra apie 60 laipsnių, ji gana drėgna – garas kyla nuo vandeniu liejamų įkaitusių krosnelės akmenų. Ypač svarbi procedūra – kūno vanojimas beržinėmis, ąžuolinėmis ar kitų medžių vantomis.
Pastaruoju metu pirties procedūros išsiplėtė – naudojama daugiau augalų, natūralių kūno švarinimo ir grožio priemonių: kūnas trinamas druska, maltais kaštonais, moliu, medumi ir kt. Pirties lankytojai vanojasi patys, peria vieni kitus arba tai daro pirtininkas.
Pastaruoju metu pirties procedūros išsiplėtė – naudojama daugiau augalų, natūralių kūno švarinimo ir grožio priemonių: kūnas trinamas druska, maltais kaštonais, moliu, medumi ir kt. Pirties lankytojai vanojasi patys, peria vieni kitus arba tai daro pirtininkas.
Nors higieninė pirties reikšmė sumenko, nemažai Lietuvos gyventojų pirtis įsirengia individualiuose namuose, sodybose, lietuviai į pirtį eina atsipalaiduoti, medituoti, pabendrauti, dažnai ir minėti svarbių progų: gimtadienių, mergvakarių ar bernvakarių, kalendorinių švenčių, atlikti įvairių reikšmingų ritualų.
Nors higieninė pirties reikšmė sumenko, nemažai Lietuvos gyventojų pirtis įsirengia individualiuose namuose, sodybose, lietuviai į pirtį eina atsipalaiduoti, medituoti, pabendrauti, dažnai ir minėti svarbių progų: gimtadienių, mergvakarių ar bernvakarių, kalendorinių švenčių, atlikti įvairių reikšmingų ritualų.
Pirties lankymas vis dar svarbus kaip bendravimo forma, padedanti palaikyti fizinę ir emocinę sveikatą, pereiti asmeninius bei kalendorinius virsmus. Daugelis pirtyje ieško ne tik malonumo, bet ir gilesnio ryšio su savimi, gamta, savo šaknimis.
Kuriami profesionalių pirtininkų klubai, televizijos laidos (pvz.: „Vantos lapas“), 2018 m. įkurta PPA (Profesionalių pirtininkų asociacija), besirūpinanti pirtininkų kvalifikacija, profesine etika, pirties paslaugų standartais.
Pirtininkų asociacijos ženklas