Apžvelkite, kokie tradicinės architektūros aspektai šiuolaikinėje kultūroje išskiriami leidininyje „Kaimo statyba“ ( 2010–2013).
Senos sodybos restauravimas. Aut. nežinomas
Namas turi būti pritaikytas žmogaus poreikiams, nereikia įmantrumo, madingų naujovių.
Namą statyti reikia iš medžiagų, kurios yra laiko patikrintos, ilgaamžiškos, tame regione naudojamos jau ilgą laiką, statinių formas taip pat reikia rinktis tradicines.
Svarbu ne siekti įmantrumo, o prisitaikyti prie nusistovėjusios vietos tvarkos.
Statant namą, svarbu atsižvelgti į medžiagų ekologiškumą, medžiagų pigumą.
Svarbu, kad pastatytas namas tausotų gamtos išteklius, neužgožtų erdvių, kraštovaizdžio.
Svarbu derinti menines priemones ir namo konstrukcijas.
Tiek namas, tiek kiti pastatai turi išlaikyti proporcijas, svarbu juos išdėstyti taip, kad būtų kuriamas jaukumas, gražūs kiemai ir kt.
Visi sodybos pastatai turi būti tokios pat formos, spalvos, kiti architektūros objektai: tvoros, takeliai ir kt. turi sudaryti darnią visumą.
Svarbu suprasti, kokie objektai svarbiausi, suvokus formas, erdves, jų nereikia painioti.
Tam tikri pasikartojantys elementai kuria darnią visumą, tai tarsi ritmas.
Svarbu suprasti, kodėl ir kaip pastatai turi būti puošiami, elementai turi jungtis, pasikartoti. Pavieniai puošybos elementai grožio nekuria.
Svarbu atsižvelgti į regionines architektūros ypatybes (medžiagų pasirinkimą, puošybos elementus, pastatų formas ir kt.), nesivaikyti mados ir tęsti nusistovėjusią tradiciją.
Architektūra – tai ne tik pastatas, tai ir žmonės, todėl svarbu, kad būtų patenkinti socialiniai, estetiniai, psichologiniai kriterijai, ir žmogus gerai jaustųsi susikurtoje aplinkoje.
Pastato vientisumas. Aut. Neries regioninis parkas.
Kuriant sodybą būtina atsižvelgti ir į regioninius ypatumus, laikytis nusistovėjusios tradicijos kiemą skirstyti į erdves – kiemus, sodinti atitinkamus želdynus ir kt.
Aistė Andriušytė, Rūta Bertašiūtė ir Simona Betenytė (2011) atskleidžia, kad nepaisant modernėjimo, architektūroje jaučiamas tautiškumas (siekiama išlaikyti taisyklingą gyvenamojo namo ar jo stogo formą, apdailos ir puošybos elementus ir kt.), grįžtama prie medinės architektūros, o kai kur tęsiama ir senosios architektūros patirtis – namai statomi iš šiaudų, molio ir kt.
Siekiant, kad Lietuvoje būtų gaivinama senoji architektūra, o statomos ir renovuojamos sodybos kuo geriau įsilietų esamame kraštovaizdyje, Etninės kultūros globos taryba savo tinklapyje yra pateikusi net patarimų, kaip išlaikyti senąsias tradicijas ir neprarasti lietuviškumo.
Pasižiūrėkite laidos „Veranda. Menas gyventi aistringai“ ištrauką ir sužinokite, kas yra etnoarchitektūra ir kaip prisitaikant prie dabarties išsaugoti praeitį.
<...>
„Nuosavame name netoli Jurbarko gyvenantys Rutkai manė, kad, kol turės darbus, sodyboje leis tik savaitgalius, o išėję į pensiją galės ten vasaroti. Tačiau teko keisti planus. „Kartą mums darbuojantis kieme atėjo jauna pora ir paprašė leisti sodyboje atšokti vestuves. Esą jiems nieko kito nereikia – tik stogo ir kiemo, kuriame galėtų šokti. Jauni žmonės taip gražiai prašė, kad sutikome. Po kiek laiko vėl tas pat – „leiskite atšokti vestuvę“, mat suvalkiečiai sako ne „vestuvės“, o „vestuvė“. Tada supratome, kad įsigijome ne šiaip sau sodybą“, – linksmai vedžiodama po kiemą ir barškindama krūva raktų, tarsi Ievos Simonaitytės aprašytoji Pikčiurnienė, pasakojo Aurelija. Tiesa, tie raktai jos rankose buvo ne tam, kad nuo marčios viską slėptų, o kad atvertų visas stubos, klėties, kluono ir buvusio tvarto duris. Neseniai sodyboje viešėjusi komisija iš Rumšiškių buities muziejaus patvirtino, kad Rutkų sodyba yra zanavykiška. „Esame unikalūs tuo, kad išsaugojome ne tik tarmes, bet ir patarmes. Zanavykiškai kalbėjo šiauriau gyvenantys suvalkiečiai“, – sakė pašnekovė.“
<...>
„Rutkai – tikri savo krašto patriotai. Kluone jie įrengė apie sunkius lietuvių kalbos istorijos vingius pasakojančią ekspoziciją. Aurelija su Vydu didžiuojasi, kad Suvalkija išaugino garsiuosius tautos patriarchus: Suvalkijoje gimė Jonas Jablonskis, lietuvių bendrinės kalbos kūrėjas, ir Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka. Suvalkija, arba Sūduva, – regionas pietų–pietvakarių Lietuvos dalyje už Nemuno, todėl kartais vadinamas ir Užnemune. Svarbiausias šio regiono gyventojų verslas nuo I tūkstantmečio pradžios buvo ir yra žemdirbystė. Derlingos šio regiono žemės ir darbštumas lėmė tai, kad suvalkiečiai buvo turtingiausi XIX–XX a. Lietuvos ūkininkai. Šiame krašte buvo daug išsilavinusių žmonių. „Stiprių ūkininkų šeimos buvo daugiavaikės. Tėvai daug dirbo, spaudė centą prie cento, kad vaikai galėtų mokytis. Jei ne įvairios suirutės, karas, sovietų okupacija, mūsų ūkiai būtų ne prastesni nei vokiečių ar švedų“, – tikino visą gyvenimą miškininku dirbęs Vydas. O kalbas apie tai, kad suvalkiečiai šykštūs, jis laiko nevertomis dėmesio, nes puikiai žino, kad jo seneliai ir tėvai buvo taupūs ir labai darbštūs. O kąsnio neskaičiavo nei sau, nei samdiniams.“
„Regioniniai ir nacionaliniai parkai žmonėms asocijuojasi su gražia gamta, ko daugelis ten ir važiuoja ieškoti. Tačiau gyventojams pirmiausiai tai reiškia architektūrinius apribojimus, kas neretai sukelia įtampų tarp norimo ir galimo rezultato projektuojant pastatus. Tuo tarpu ne tik gyvosios gamtos – bioįvairovė, buveinių ir rūšių apsauga yra tos gražios gamtos esminė dedamoji, teigiamus įspūdžius dovanoja išsaugotas šimtmečiais tradicinės gyvensenos formuotas kraštovaizdis, kurio viena svarbiausių detalių mozaikoje yra architektūra. Ir po viso ilgo okupacijų periodo, kada buvo drastiškai niokojama mūsų etninė savastis bei šimtmečiais formuota gyvensena, tikro, artimo santykio su gamta padiktuoti architektūriniai sprendimai būtų apgailėtini ir nesuprantami, jei mes patys tęstume tą politinių ideologijų inspiruotą barbarišką elgesį su mums gyvybiškai reikalinga aplinka. Vis tik, tie kraštovaizdžio elementai, kuriuos pirmiausia pastebi žmogaus akys, turi byloti mums apie etnografinį regioną, kuriame esame. Ir tai šiandien yra ne tik praeities kataklizmų sukurtų pasekmių nors minimalus ištaisymas, bet ir subtilus pasipriešinimas šiandienos iššūkiams – globalizacijos vienodinančiam poveikiui. Dėl drastiško gyvensenos pokyčio moderniais laikais kultūrinis kraštovaizdis ir etnografinė architektūra praranda istorinį tęstinumą ir vietos tapatumą, o siekis ir pastangos puoselėti šią tradiciją dažnai yra nesėkminga dėl nepalankių demografinių procesų regionuose, specialistų (architektų, dailidžių, stalių, statybos darbų vadovų ir kt.) kompetencijos stokos, vyraujančio skeptiško požiūrio į tradicinę architektūrą kaip nemadingą, bei nepalanki įstatyminė ir netinkama darbų praktika. Neigiami padariniai matomi ir saugomose teritorijose, nors kaip tik valstybiniai parkai skirti tradicinio kraštovaizdžio išlaikymui. Mūsų direkcijai priskirtos saugomos teritorijos patenka į du etnografinius regionus – Mažosios Lietuvos bei Žemaitijos*, kuriuose architektūrinės tradicijos skiriasi, bet siekiant vengti dažnai pasitaikančios painiavos kai žmonės Mažąją Lietuvą, dažnai net Klaipėdą, laiko Žemaitija, šioje publikacijoje apsiribosime vieno etnografinio regiono Mažosios, arba dar vadintos Prūsų Lietuvos architektūros aptarimu, kuris yra išskirtinai tik mūsų administruojamoje teritorijoje.
Mažosios Lietuvos kaimų sodybos buvo daug įvairesnės nei Didžiojoje Lietuvoje. Sodybų specifiką lėmė krašto istorinė raida ir gamtos ypatybės. Mišri etninė ir socialinė sandara, skirtingos gamtos sąlygos lėmė ir sodybų įvairovę. Mažojoje Lietuvoje esama daug sodybų tipų: laukininkų, pajūrio, pamario ir paupių žvejų, daržininkų, pievininkų, pelkininkų, kopininkų, girininkų, bitininkų, sielininkų, naujakurių. Iš pavadinimų matyti, kad skirtumai daugiausia siejami su gyvenvietės vieta, gamtos sąlygomis. Šios sąlygos, gyventojų verslai ir gyvensena atsispindėjo ir pastatų statybos tradicijoje.
Gyvenamiesiems pastatams būdingos mansardos, gonkos (prieangiai), raudonomis keraminėmis čerpėmis dengtas stogas, gausios medinės puošmenos (dekoruota stogo skydų apkalimo lentų apačia, drožinėtos vėjalentės, lėkiai ir kt.). Stambių ūkininkų trobos išsiskyrė statybinių medžiagų gausa, naudotas medis, raudonos plytos, dažytos sienos apkalamos lentomis, stogai puošti žirgeliais, durys ir langinės ištapomos įvairiais raštais.
Nemuno Deltos žvejų sodybose statyti mediniai, vėliau - mūriniai pastatai. Stogus dengdavo nendrėmis, nes Kuršių mariose užaugdavo pakankamai šios statybinės medžiagos. Vėliau plito raudonos keraminės čerpės.
Sodybą sudarydavo daug skirtingų paskirčių mažų trobesių: grūdams džiovinti ir malti, duonai kepti, alui raugti, skalbti, maudytis ir kt. Sodybos būdavo laisvo planavimo, o pastatai išdėstyti patogiais atstumais, pagal paskirtį grupuojami į atskirus kiemus. Aplink gerąjį kiemą stovėjo gyvenamasis namas ir klėtis su jiems abiem būdingais prieangiais ir išraiškinga puošyba, taip pat rūsiai, arklidės, kuro saugyklos. Ūkinį kiemą sudarė tvartai, daržinės, o pirtis ir jauja statytos atokiau dėl gaisro pavojaus. Sodybos buvo didelės, nes ūkis turėjo likti nedalomas, jame gyveno kelių kartų šeimos ir galėjo būti net iki dvidešimties pastatų. Sodybas puošė gausybė želdinių, ne tik sodai, daržai, bet ir gėlių darželiai, lapuočiai medžiai, saugoję sodybas nuo vėtrų, žaibų, teikiantys pavėsį, jaukumą, dažnai – menantys svarbius įvykius. Vaismedžiai buvo sodinami šalia gyvenamojo namo, kad saugotų nuo stiprių vakarų ir šiaurės vėjų.“
<...>