Moters papuošalai (žalvaris, sidabras, VIII a., Žvilių kapinynas). Aut. Saulius Danilevičius, Henrikas Sakalauskas
Baltų papuošalai. Papuošalai simetriškosios ar centriškosios kompozicijos, dekoruoti ornamentinėmis juostomis, skiriančiomis ornamentuotus plotus nuo neornamentuotų, ir paryškinančiomis papuošalo konstrukcines dalis.
Ornamentai buvo raižomi, kalstomi antspaudais, liejami kartu su papuošalu. Papuošalus liedavo, kaldavo, vydavo iš vielų. Mokėta puošybos detales prilituoti, žalvarinių dirbinių paviršių sidabruoti ir alavuoti. Taikytos emaliavimo, juodinimo, auksavimo, filigrano, grūdelių litavimo, geležies inkrustavimo sidabru ar variu technikos.
Dažniausi ornamento motyvai buvo akutės, trikampėliai, taškeliai, kryželiai, iš smulkių įkartų arba taškelių sudarytos linijos. Atsirado ir naujų ornamento motyvų, tokių kaip pintinis raštas, dažniausiai naudojamų puošiant apyrankes.
Ornamentai baltų juvelyrikoje. Aut. nežinomas
Dirbinio paviršius buvo raižomas gilesniais aštriabriauniais grioveliais ir ranteliais, taip ornamentuotas dirbinys būdavo reljefiškesnis. Taip buvo puošiamos lankinės aguoninės segės.
Pasaginės segės
Baltų keramikai būdingi smailiadugniai, geometriniais raštais dekoruoti puodai.
Pamarių kultūros keramika išsiskyrė puošniais geometriniais motyvais (virvelėmis, eglutėmis, įkartomis, įspaudais), dekoruotais įvairių formų indais (puodai, didžiosios puodynės, taurės, dubenys, rutulinės amforos). Gaminti gintariniai dirbiniai: sagutės, grandys, įvairių formų kabučiai; ypač puošnūs buvo smulkių duobelių kryžma dekoruoti skridiniai.
Plito brūkšniuotoji keramika (išnyko apie 2–3 a.), kurios paviršius lygintas šiaudų gniūžte, kartais puoštas gnaibytu ornamentu, pirštų ar kitais įspaudais. Prieš pradedant žiesti indus dar lipdyti grublėtosios keramikos (paviršius apdrėbtas skystu moliu) neornamentuoti puodai; retas jų su gnaibytu ornamentu.
Išsiskiria pilkapiuose randamos savitų formų urnos su dvigubomis ar trigubomis ąselėmis bei dangteliais ir veidinės urnos. Pastarosios gausiai dekoruotos geometriniais motyvais ar realistiškai pavaizduotais žmonių veidais, papuošalais, ginklais, siužetinėmis simbolinėmis scenomis.
Smailiadugniai keraminiai puodai. Aut. nežinomas
Vaizdo įraše supažindinama su senovės baltų keramikos formomis ir dekoru, pasakojama, ką slėpė formų ir puošybos įvairovė, praktinėje dalyje pristatoma, kaip paprastai nusilipdyti į senuosius dirbinius panašų indą.
Gyvavo 3300–1800 pr. Kr. Baltijos jūros pietrytinėje pakrantėje. Kultūrą XIX a. pabaigoje išskyrė vokiečių archeologai. Pagal 1954 m. paskelbtus Rzucewo gyvenvietės tyrimus kartais vadinama Rzucewo kultūra. Laikyta virvelinės keramikos kultūros dalimi, bet naujausi tyrimai leidžia teigti, kad Pamarių kultūra – Baltijos pietrytinės dalies savarankiškai susidariusių bendruomenių, kurių ištakos siekia vidurinio neolito antrą pusę, visuma.
Puodai brūkšniuotu, lygiu, gludintu, grublėtu ir gnaibytu paviršiumi. Nuotr. aut. Kęstutis Stoškus
Baltų skulptūroje gausu zoomorfinių elementų. Šuoliuojantys briedžiai, plaukiantys ar tupintys paukščiai, besirangančios gyvatės, žirgai, o kartais ir fantastiškų gyvūnų atvaizdai puošė to meto dirbinius. V–VI a. baltų kultūros savitumą atspindi ypatinga žirgo vieta baltų pasaulėžiūroje.
Medinė žmogaus skulptūra iš Šventosios gyvenvietės Lietuvoje, neolitas. Kaulinė vyro figūrėlė iš Tamulos gyvenvietės Estijoje, vėlyvas neolitas. Kaulinė vyro figūrėlė iš Abuoros gyvenvietės Latvijoje, vėlyvas neolitas.
Aut. nežinomas
Medžio kamiene išskaptuoti žmonių veidai arba stulpinė medinė skulptūra. Ji buvo paplitusi Europos miškų zonoje, prabaltų genčių gyventose teritorijose. Tokių skulptūrų rasta Sarnatėje, Šventojoje, Malmutos upės žiotyse ir Asoveco durpyne. Visoms joms (ir tose pačiose teritorijose rastoms gintarinėms bei kaulinėms skulptūrėlėms) būdingas tas pats veido vaizdavimo principas: dailiai išlenktas antakių lankas, nepažymėtos akys ir burna, ryški ilga nosis. Kaklas ir krūtinė nutašyti nedidelėmis plokštumėlėmis. Veido ovalas, skruostai suformuoti giliame įdubime. Lygiai taip pat atrodo ir daugelis ankstyvųjų gintaro figūrėlių iš Juodkrantės.
Gausiausią neolitinių skulptūrėlių grupę sudaro visafigūriai žmonių atvaizdai. Tai mažieji dirbiniai iš molio, kaulo (rago), gintaro. Žinomos gintarinės figūrėlės iš Juodkrantės ir kaulinė moters figūrėlė iš Zveiniekų kapinyno. Dar 1882 m. eksponuotame Juodkrantės lobyje aštuonių šio tipo figūrėlių veidai suformuoti remiantis tais pačiais kanonais kaip ir medinės stulpinės figūros. Skiriasi kūno vaizdavimas: žmogus čia vaizduojamas visu ūgiu. Daugelis figūrėlių turi skylutes – matyt, jas nešiojo pakabintas ant kaklo.
Pagal Adomą Butrimą
Kaulinė arklio figūra. Aut. nežinomas