Vasaros kalendorinių papročių sąsajos su tradiciniais ūkiniais darbais – SMP

Devintinės (kilnojama šventė)

Žolynai. Devynių rūšių vaistinių žolelių devyniais vainikais iš šeimos puošdavo bažnyčias, kur pašventintus po devynių dienų pasinešdavo namo. Prireikus žolynus skabė ir naudojo sveikatai ir ramybei grąžinti. Moterys Devintinių žolynų prikaišiodavo darže kenkėjų baidymui.
Berželiai. Pašventinus bažnyčioje berželius žmonės po šakelę parsinešdavo namo ir užkišdavo po stogo grebėstu – apsaugai nuo perkūnijos trenksmo.
Piemenėliai. Piemenėliai švęsdavo kaip per Sekmines – išvakarėse vainikuodavo karvutes, už tai ir palinkėjimus susirinkdavo kiaušinių ir sūrio baliui, į kurį šaukdavo miško žvėris, kad kitu laiku nelankytų.

Po devintinių nebearė, nebesėjo.

Vasara, aukšta, nepjauta žolė, obelis ir senovinis namas.

Vasara. Aut. A. Gudinavičius

Šienapjūtė

Birželyje reikėjo spėriai suktis, nes iš vežlios žolės reikėjo priruošti gyvuliukams žiemai pašaro - šieno. Tam vyrai žolę dalgiais pjovė, moterys grėbliais vartė džiovinimui ir grėbė, vyrai krovė į vežimus ir vežė po stogu, kol lietus "nepagavo". Kraunant į daržinę reikėjo šieną dar suminti, kad daugiau tilptų ir užtektų iki pavasarinio naujo žolyno. XX a. prad. atsirado kertamosios.

Dalgių ruošimas

Petrinės, šv. Petras ir Povilas – birželio 29 d.

Petrinės nuo seno buvo švenčiamos panašiai kaip Joninės. Kaip vidurvasario šventė dažniausiai švenčiama prie vandens, gražioje vietoje. Čia vaišinamasi, pirmus kąsnius ir lašus įprastai aukojant protėvių vėlėms. Pasilinksminimuose vaikinai ir vyrai rodydavo jėgą: traukdavo virvę, kilnodavo rąstus ir trinkas.

Tikėta, kad per Petrines šeimininkė turi išbristi linų lauke takelį, kad linų pluoštas būtų ilgas. Iš žąsies sparno ištraukus plunksną, žąsys bus riebios ir plunksnuotos. Drausta dirbti sunkius darbus: tą dieną šieną į kupetas krauti, skalbinius velėti.

Pagal Visuotinę lietuvių enciklopediją ir Libertą Klimką (2008)

Šv. Petras ir Povilas kalbasi tarpusavyje.

Šventieji Petras ir Paulius. Aut. Cristiano Antonino

Rasos, Kupolės – birželio 23–24 dienos naktis

Senovės lietuvių puoselėtos Rasų, Kupolių, Joninių svarbiausios tradicijos:

Saulėtekis. Moteris iškėlusi rankas į saulę.

Dangaus ugnis - saulė

Laužas, kaip žemiškoji ugnis per Kupolių, Rasų šventę pratęsė amžinosios šviesos deivės Saulės šviesą. Senovės lietuviai savo namų židinį atnaujindavo atsinešus ugnies iš trumpiausios nakties laužo. Švariu vandeniu užgesindavo turėtą ir įkurdavo naują ugnį, kurią, kaip akmens amžiaus klajokliai medžiotojai, labai saugodavę.

Joninių laužas ir šeimos židinys – nakties tamsumų sklaidytojai. Aut. nežinomas. Iš folkloro ansamblio “Varangė” archyvo.

Jei klajoklių genčiai, ugnies gaudavusiai nuo žaibo skeltų medžių, ypač žiemą, saugomos ugnies užgesimas galėjo būti pražūtingas, tai istoriniais laikais, židinio užgesimą šeima laikė lemiant didelę nelaimę.

Pagal Pranę Dundulienę (1989)

Vaidybinio filmo Eglė žalčių karalienė ištraukoje matysite Rasų (Kupolių, Joninių) dalį apeigų ugnies dievybėms: stebulės puošimą ir uždegimą, laužus ant kalvų, ratavimus, saulės palydėjimą, tamsą atitolus nuo laužų.

Per Jonines, galingiausią augmenijos gyvybingumo metą, šakomis bei gėlėmis kaišyti šaltiniai, rinktos gydomosios žolės. Apeigos vykdavo prie žemiškojo vandens, suteikiančio žemei jėgą duoti vaisius taip pat kaip dangiškasis vanduo – lietus.

Vaidybinio filmo Eglė žalčių karalienė ištraukoje matysite Rasų (Kupolių, Joninių) apeigų prie vandens fragmentą.

Karvių pieno apsauga

Šventės išvakarėse saugodami, kad raganos neišmilžtų karvių pieno, pargindavo gyvulius į tvartus. Kaišė tvartų duris dagių, dilgėlių, šermukšnių šakomis, kad nepatektų į vidų. Kai kur – nuo tvorų nurinkdavo puodynes. Išgindavo karves į pievas tik nukritus Joninių ryto rasai, nes tikėjo, kad ir ji gali atimti pieną.

Rasos galios

Tačiau kitiems rasa, kaip ir vanduo, Joninių rytą buvo grožio ir sveikatos teikėjai. Reikėjo tik nusiprausti jais. Šeimininkai tuo metu eidavo apžiūrėti javų. Kad būtų geresnis derlius, garsiai šaukdami apibėgdavo ar, apžergę šaką, apjodavo kelis kartus lauką. Arba nukrėsdavo rasą. Kuo ji didesnė, tuo didesnio derliaus tikėtasi.

Pagal Stasį Gutautą (2012)

Joninės švenčiamos daugelyje Europos valstybių, o Joninių tradicijos daugelyje šalių panašios, kitaip tariant, Joninių laužai dega po visą Europą.
Naktis iš birželio 23 į 24-ąją Estijoje minima kaip Vidurvasario šventė (Jaanipäev), Latvijoje – Lyguo vakaras, Lietuvoje – Joninės, arba Rasos. Rusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje ir Baltarusijoje pagal senąjį kalendorių tądien (liepos 7 – pagal naująjį) minima Kupalo šventė…
Daugelyje šalių, įsitvirtinus krikščionybei, ši šventė pradėta sieti ne tik su vasaros saulėgrįža (ilgiausia diena, trumpiausia naktis), bet ir su šv. Jono Krikštytojo vardu. Svarbiausi šios šventės elementai – laužų deginimas, žolelių rinkimas ir vainikų pynimas, vandens procedūros (maudymasis, pirtys, plukdymas) būdingos bene visoms, vidurvasarį švenčiančioms, tautoms.
Taigi šiandien daugelyje Europos šalių ši vidurvasario šventė yra tapusi tiek Bažnyčios, tiek nacionaline, visuomenine švente, kur susipynusios įvairios tradicijos.
Anksčiau merginos Estijoje šią dieną pindavo vainikus iš 9 skirtingų rūšių gėlių, o kai nupintą vainiką užsidėdavo ant galvos, būdavo negalima ištarti nė žodžio. Su juo merginos ir miegoti guldavosi – tikėta, kad tada sapnuose pasirodys būsimas vyras. Seniau laužus degindavo ant kalvų ar prie jūros, kad būtų matyti iš toli. Laužas reiškė apsaugą nuo tamsos jėgų, taip pat turėjo padėti saulei pasiekti dangaus viršūnę, reiškė šviesos pergalę prieš tamsą. Dar tą dieną estai laiko tradicija eiti į sauną, priimta, kad vantas apskritai ruošti galima tik iki birželio 24-osios, nes po šios dienos vanta nebetenka gydomųjų galių.
Latvijoje nuo seno tikima, kad šiuo metu gamtos jėgos yra stipriausios, tad senovėje latviai, norėdami apsisaugoti nuo piktųjų dvasių ir raganų, namus puošdavo ajerų lapais, šermukšnių ar erškėčių šakomis.
Slavų Kupalo šventė neatsiejama ne tik nuo ugnies ir laužų, bet ir nuo maudymosi – Kupalo naktį žmonės eidavo maudytis į upes, ežerus, tvenkinius. Nes tikėta, kad apsauginę funkciją nuo piktųjų dvasių turėjo ne tik ugnis, bet ir vanduo. Taip pat buvo renkamos įvairios žolelės, atliekami skirtingi ritualai, tikėta nepaprasta šios nakties galia.
Švenčia Vidurvasarį ir skandinavų tautos: švedai tai mini šeštadienį tarp birželio 20-26 dienos ir puošia namus, kiemus gėlių girliandomis. Suomiai per Jonines vainikais puošia karves, taip pat degina laužus, dainuoja dainas ir šoka, na, o šią šventę paprastai baigia… pirtyse.
Danai šią šventę vadina „Sankt Hans aften“, visą dieną renka žoleles ir tiki jų gydomąją galia. Danai Joninių naktį ant laužo degina iš šiaudų pagamintą ir senais skarmalais aprengtą raganą, taip simboliškai ją pasiųsdami į tą naktį neva vykstančią raganų puotą.
Per šventę Norvegijoje deginami laužai, o kai kuriose vietovėse rengiamos teatralizuotos vestuvės, simbolizuojančios naujo gyvenimo pradžią. Netekėjusios merginos tą naktį po pagalve deda žolynus ir tikisi sapne išvysti būsimo savo vyro veidą. Taip pat išlikusi tradicija Joninių naktį puošti laivus žibintais ir plaukti į fiordus.

Viso straipsnio skaitymas Atsisiuntimas

Pagonybę menanti rugiapjūtės pradžia

Rugiapjūtė – pirmoji ir svarbiausia, vasaros pjūtis. Kai kur šeimininkas, pagal pagonybės laikus siekiančias apeigas, supjauna pirmą pėdą. Paremdamas mediniu smaigčiu, pastato prie pat, padirvėje, ir kuria aukurą, į kurį meta keletą javų varpų su visais grūdais. Tai buvo padėka Laimos ir Derliaus dievui už užaugintą derlių, Perkūnui – už išsaugotus linus nuo audrų ir ledų. Taip meldė leisti tą derlių sveikiems suvartoti.

Pagal Balį Buračą (2018)

Rugiapjūtės prapjovos (pradžia)

Dainuojant dainas su džiaugsmu einama į rugių laukus pradėti rugiapjūtę. Šeimininkas, supjovęs pirmą rugių pėdą, padeda rugienoje kaip vaišių stalą. Šeimininkė deda sūrį. Visi pjovėjai supjauna sau po pėdą ir ant jo sėdasi trumpoms vaišėms. Laukia nelengvas darbas.

Pirmą pėdą parneša namo, pastato svirno aruode – duona įžengia į namus, bado nebebus, laumės ir aitvarai nenešios javų iš lauko.

Pagal Balį Buračą (2018)

Rugiapjūtė

Moterys rugius pjaudavo pjautuvais, pačios ir surinkdavo, o vėlesniais laikais – vyrai dalgėmis ar trumpomis dalgelėmis. Vyrai su dalgėmis taip pat patys rinkdavo, nes nerasdavo padėjėjos – per sunku. O trumpakote dalgele su grėbliuku pjovė ir rinko tiek vyrai, tiek moterys, surišimui užtekdavo vieno žmogaus.

Pagal Balį Buračą (2018)

Pjautų javų glėbį – pėdą – sujuosdavo sauja apglėbiamų javų grįžte ir į vieną susuktus abu galus už tos pačios grįžtės užkišdavo. Taip sutvirtintus pėdus po kelis: 6, 9, 12, suremdavo viršūnėmis ir sustatydavo į gubas grūdų džiovinimui. Dažniausiai palankių orų pritrūkdavo, tad baigdavo džiovinti jaujose.

Rugiapjūtė. Laukuose pjauna rugius vyrai ir moterys.

Rugiapjūtė Slabados k., Kaišiadorių r., LMTA Muzikinio folkloro archyvas

Rugiapjūtės pabaigtuvių „ievaras”. Sukrautas šienas kupetoj.

Rugiapjūtės pabaigtuvių „ievaras”. Aut. nežinomas

Rugiapjūtės nuobaigos, pabaigtuvė

Baigiant rugiapjūtę laukuose palikdavo „jievarą” – paskutinę nenupjautų rugių saujos pintą kasą, kurios viršūnę prilenkdavo prie žemės ir prislėgdavo akmenuku - tarsi tiltą tarp šio ir anapusinio pasaulio, kuriame gyvena protėvių vėlės.

Rugiapjūtės pabaigtuvių „ievaras”. Aut. nežinomas

Pobaudžiavinių laikų nuobaigų papročiai

Duoną su druska ar sūriu aukodavo baigdami pjauti rugius. Į nenupjautą paskutinį rugių plotelį įmesdavo duonos gabalą, įvyniotą į rankšluostį ar staltiesę. Virš jo nupjaudavo likusius rugius. Tada šeimininkė talkininkėms susėdus ant žemės padalindavo duonos, o likusią užkasdavo ten, kur būdavo padėta.

Vaidybinį šios apeigos pateikimą galima rasti čia:

Pabaigtuvių vainikas

Rugiapjūtės pabaigą ėmė reikšti rugių varpų vainikas, kurį iš laukų parnešdavo samdiniai ir su oracijomis įteikdavo šeimininkui. Jis pabaigtuvių vainiką kabindavo trobos gerojon kertėn. Vandeniu aplietus talkininkus kviesdavo prie gausių vaišių stalo.

Vaikai parneša rugiapjūtės pabaigtuvių vainiką. Aut. Balys Buračas (1924)

Šv. Ona, rugiapjūtės pabaigtuvės, liepos 26 d.

Rugiapjūtę, esant palankiems orams, stengdavosi užbaigti iki liepos 26 d. – „Šventa Ona – duonos ponia“. Iš naujo derliaus prikepdavo šviežios duonos, vaišindavosi, jaunimas linksmindavosi.

Oninių šventė. Vyrai gelanda dalges apsirengė tautiniais drabužiais.

Oninių šventė Kybišiuose. Aut. nežinomas

Žolinė

Metų rate žmonėms buvo, yra ir bus labai svarbi Saulė, jos šviesa ir šiluma, geros nuotaikos ir fizinės sveikatos teikėja. Buvo manoma, kad dangiškosios ugnies deivė Saulė, kaip paprasta moteris, dirba įvairius darbus: verpianti, skalbianti, semianti jūroje vandenį… Kartais juokiasi, verkia ar rodo kitas emocijas. Visada mielai padeda žmonėms. Teikia ir palaiko bet kokią gyvybę. Lydi javapjūtės darbuose. Saulei leidžiantis, žmonės baigdavo darbus, nes manydavo, kad nakčia imdavo siausti mitinis blogis, kurį išsklaidydavo vėl patekanti Saulė.

Saulė leidžiasi. Aut. R. Sinkevičiūtė

Didžioji deivė motina Lada tarp dviejų paukščių yra vaizduojama ranka rodanti į žemės subrandintą derlių. Jai rugpjūčio 15 d., per Žolines, žmonės aukodavo pirmą naują įvairių javų ir vaisių derlių, kurio nedrįsdavo valgyti iki šios dienos, o po jos jau derliaus sankaupomis imdavo naudotis. Manė, kad neatidavus pirminių aukų, kitais metais javai gali neužderėti dėl sausros ar ledų krušos. Pašalinus archainių laikų draudimus naujo derliaus vartojimui, baigdavosi pagrindinis vaisingumo deivės Lados kulto laikas.

Pagal Pranę Dundulienę (1989)

Krikščionybės laikais daržoves ir žolynus: darželio gėles su vaistažolėmis ir javais, žirniais, šventindavo bažnyčioje. Šventintų grūdų pirmą saują bėrė per sėją, šventintomis daržovėmis gydė gyvulius, vaistažolėmis - gydėsi patys. Žolinių puokštę dėjo mirusiam į karstą. Pirmąjį vaisių derlių dalijo elgetoms kaip aukų prosenelių vėlėms bei dievams atgarsį. Lankydavo gimines, nes kitaip metai galėjo būti skurdūs.

Pagal Stasį Gutautą (2012)

Elgeta.Šiaulių apskr. 1932 m. Aut. J. Dovydaitis

Baltramiejus – rugpjūčio 24 d.

Baigiasi šiltos dienos, išlėkdami gandrai išsineša ir pavakarius, nes sutrumpėja dienos. Nebegirdėti varlių kurkimo. Svarbiausias darbas šiuo metu – žiemkenčių sėja, Sėmenė. Patarlė ragina nevėluoti: „Prieš Baltramiejų sėti – rugiai, po Baltramiejaus – rugeliai“. Pradeda rauti linus, suveža vasarojų.

Šeimyna sėda pusryčiauti drauge, kad vilkai, o ypač gyvatė, nekliudytų bandos.

Pagal Libertą Klimką (2008) ir Stasį Gutautą (2012)

Linus rauna. Labūnava, Kėdainių aps. Aut. Balys Buračas