Tautinio kostiumo raida
Tautinis kostiumas atsirado kartu su nacionaliniais judėjimais. Jis buvo kuriamas, galima sakyti, dviem kryptim, buvo taikyti du metodai.
Tautinis kostiumas atsirado kartu su nacionaliniais judėjimais. Jis buvo kuriamas, galima sakyti, dviem kryptim, buvo taikyti du metodai.
Tautinis kostiumas XX a. pradžioje
XX a. pradžioje Lietuvoje pradėta vilkėti tautiniais kostiumais, sekant ankstyvesne kitų tautų praktika. Tam naudoti kai kurie autentiški tradiciniai kaimo drabužiai bei audiniai, įvairūs jų perdirbiniai. Drauge prasidėjo ir tradicinio kostiumo tyrinėjimai, gausėjo drabužių rinkinių muziejuose.
XX a. pradžioje Lietuvoje pradėta vilkėti tautiniais kostiumais, sekant ankstyvesne kitų tautų praktika. Tam naudoti kai kurie autentiški tradiciniai kaimo drabužiai bei audiniai, įvairūs jų perdirbiniai. Drauge prasidėjo ir tradicinio kostiumo tyrinėjimai, gausėjo drabužių rinkinių muziejuose.
Tautinis kostiumas tarpukariu
Tarpukariu valstiečių kostiumas tapo madingu mieste. Inteligentija, ypač įvairūs moterų klubai susidomėjo lietuvių tautiniu kostiumu, norėjo juo apsirengti per šventes. Tačiau jis buvo interpretuojamas naujai – stilizuojamas.
Fotografijose pastebime, kad ne visos merginos vilkėjo liemenes, kas valstiečio buityje buvo būtina.
Tarpukariu valstiečių kostiumas tapo madingu mieste. Inteligentija, ypač įvairūs moterų klubai susidomėjo lietuvių tautiniu kostiumu, norėjo juo apsirengti per šventes. Tačiau jis buvo interpretuojamas naujai – stilizuojamas.
Fotografijose pastebime, kad ne visos merginos vilkėjo liemenes, kas valstiečio buityje buvo būtina.
Kitų regionų tautinių drabužių detalės
Pastebima tendencija maišyti įvairių regionų tautinių drabužių detales. Pavyzdžiui, rašytojos Šatrijos Raganos galvos apdangalas nuotraukoje toks, koks rašytojai patiko, sijonas – iš pirktinės medžiagos, nes jau buvo tokia mada, liemenė pasiūta iš tokios pat medžiagos kaip ir sijonas (pagal modernią tradiciją), sijono ir liemenės pasiuvime galime įžiūrėti žemaitiškų bruožų, bet prijuostė – dzūkiška. Tai laikoma stilizacija.
Pastebima tendencija maišyti įvairių regionų tautinių drabužių detales. Pavyzdžiui, rašytojos Šatrijos Raganos galvos apdangalas nuotraukoje toks, koks rašytojai patiko, sijonas – iš pirktinės medžiagos, nes jau buvo tokia mada, liemenė pasiūta iš tokios pat medžiagos kaip ir sijonas (pagal modernią tradiciją), sijono ir liemenės pasiuvime galime įžiūrėti žemaitiškų bruožų, bet prijuostė – dzūkiška. Tai laikoma stilizacija.
Liaudies kostiumų kopijos:
Liaudies kostiumų stilizavimas:
Nuo romantizmo laikų (XVIII a. pab.), paskui – per visą XIX a. iki XX a. pradžios susiformavo tautinio kostiumo sąvoka ir toks drabužis. Toks kostiumas laikomas tradiciniu. Apie tai skaitykite interviu su menotyros mokslų daktare Terese Jurkuviene, kuriame įdomiai pasakojama ir apie XIX a. tautinio kostiumo madas.
XIX a. lietuvės moterys segėjo mažiausiai du sijonus – viršutinį, patį geriausią, einant keliu derėjo pasikaišyti, todėl po juo turėjo būti antras toks, apie tautinį kostiumą pasakoja menotyros mokslų daktarė Teresė Jurkuvienė. „O kai sutrumpėjo marškiniai, prireikė dar vieno. [...] Bet tuo nebuvo apsiribojama. Žemaitijoje, kur sijono platumo reikalas buvo labai svarbus, buvo nešiojami ir penki, ir septyni apatiniai sijonai. Pagal to meto mados kriterijus tai buvo gražu“, – sako menotyrininkė.
Dažniausiai jais vilkėjo įvairių patriotinių organizacijų narės, choristės ir kt. Ypač kostiumų vilkėjimą skatino dainų šventės. Tautinis kostiumas vyrams pradėtas intensyviau kurti tik ketvirtąjį dešimtmetį, kai ėmė plisti tautiniai šokiai.
Fotografijoje – tautiniais rūbais pasipuošusios lietuvaitės, tarp kurių – teatro aktorės Monika Mironaitė (pirmoje eilėje pirma iš kairės), Antanina Vainiūnaitė-Kubertavičienė (antroje eilėje pirma iš kairės) ir operos solistė Adelė Nezabitauskaitė-Galaunienė (antroje eilėje trečia iš kairės) (Lietuva, XX a. 4-ojo dešimtmečio pirmoji pusė).
1938-aisiais lietuviškas laikraštis rašė: „Visi apsirengimo estetai pripažįsta, kad tautinių švenčių iškilmėse, įvairių lietuviškų organizacijų pobūviuose ir baliuose moterims nepakeičiamas drabužis yra tautiškas drabužis, jog „paskutiniu metu net ir tos moterys, kurios savo gyvenamoje aplinkoje žinomos kaip modernistės, stengiasi įsigyti tautiškus drabužius...“
Interviu su Sigita Milvidienė, Šiaulių „Aušros“ muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja. Su ja apžvelgta tautinio kostiumo raida, jo pasikeitimai ir asmeninis santykis su tautiniu kostiumu.
„Kiekvienas tautinis atgimimas, tautos, žmonių susidomėjimas savo praeitimi kartojasi. Kitais metais švęsime savo valstybės šimtmetį, o šįmet galvojame apie tautinį kostiumą. Maždaug prieš 100 metų mūsų valstybėje vyko panašūs procesai“, – sako Sigita Milvidienė, Šiaulių „Aušros“ muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja. Su ja kalbamės apie tautinio kostiumo raidą, jo pasikeitimus ir norą puoštis artimu, savu žemaitės kostiumu.
Pasvarstykite, kas bendro tarp paukščių ir Cantor Lituanus genties? Kaip manote, kodėl filme pasirinkta lyginti žmogų ir paukštį? Kaip tai susiję su tautinio kostiumo dėvėjimo tradicija?
Giesmė, daina, ritualai.
Giesmė, daina, ritualai.
Būdami unikalūs paukščiai ir žmonės turi panašumų. Jie gyvena šeimomis, bendrijomis, žmonės buriasi į Dainų šventę, paukščiai – į Žuvinto rezervatą.
Būdami unikalūs paukščiai ir žmonės turi panašumų. Jie gyvena šeimomis, bendrijomis, žmonės buriasi į Dainų šventę, paukščiai – į Žuvinto rezervatą.
Iš rūbo atpažįsta savus ir pan.
Iš rūbo atpažįsta savus ir pan.