Po santūraus advento, Kūčių ir Kalėdų naktį persiritus per žiemos saulėgrįžą, ypatingas trumpiausių dienų laikas tęsėsi, tačiau santūrų elgesį pakeitė džiugesys. Didelių darbų nebuvo, atėjo poilsio laikas, įtvirtintas draudimų dirbti kai kuriuos darbus, – tikėta šį šventinį dviejų savaičių laikotarpį esant magišką. Jaunimas magiškais veiksmais, burtais stengdavosi sužinoti asmeninę ateitį.
Darbų, kurių metu tekdavo sukti girnas ar verpimo ratelį, nedirbo. Tikėdavo, kad sukimo veiksmais gali sutrukdyti grįžti Saulei iš žiemos demonų nelaisvės. Nusileidus saulei iš viso nebuvo dirbama – siekiama kuo labiau pailsėti.
Į trobų duris pasibelsdavo Senis Kalėda. Apsilankęs žerdavo saują įvairių grūdų krikštasuolėn burdamas: „Ščiunebrūkšt, avinėli; čia ne mano avinėlis!“
Pagal Libertą Klimką (2008)
Žiema. Aut. Ž. Svobonaitė
Pažiūrėkite, kaip visa tai atrodo.
TV kultūros laidų ciklas „Baltų šventadieniai“ | „Kūčios, Kalėdos“ (32 laidos fragmentai).
Projekto autorė ir vadovė Nijolė Jačėnienė. Rengėjas – VšĮ „Vieno aktoriaus teatras“ (2019)
Aukštaitijoje antrą Kalėdų dieną po kaimus važinėdavo ir išdaigas krėsdavo persirengėliai, kaip ir per Užgavėnes. Kartu iš kiemo į kiemą išpirkai blukvilkiai įsirėžę vilkdavo blukį – dideliausią kelmą ar medinę kaladę – tarsi surinkdami susikaupusias senų metų negeroves ir kartu su jaunimu kaimo gale laužo liepsnose smagiai sudegindami. Tai buvo išskirtinė Kalėdų apeiga. Jaunimas tarpušvenčiu vakaroti susirinkdavo vienoje erdvesnėje kaimo troboje, smagiai šokdavo ir žaisdavo. Žmonės lankė gimines, važiavo piršliais, kėlė pokylius.
Blukio vilkimo tradicija.
Apie linksmybių svarbą per kalendorines šventes:
Kviečiame prisiminti jau jums žinomus ratelius bei virtualiose lietuvių liaudies šokių ir ratelių dirbtuvėse pasimokyti šokio Trys mergos šoka.