Žemaitijos regiono ištakos išsamiai aprašomos Etninės kultūros globos tarybos tinklalapyje. Apžvelkite esminius aspektus.
Labiausiai žinomos kelios žemaičių žemės: pietuose – Karšuva, centrinėje dalyje – Kražių žemė, rytiniame pakraštyje – Šiaulių žemė, šiek tiek asimiliuota aukštaičių. Iš to laikotarpio žinomos dar šios žemaičių žemės: Medininkai, Knituva, Pagraudė ir mažiau žinoma Viešetės žemė, priskiriama mišriai žemaičių ir kuršių teritorijai. Tuometinės žemaičių žemės parodytos žemėlapyje.
Žemaičių sodybos, lyginant su kitų regionų, buvo didžiausios pagal plotą, ir pagal statinių skaičių. Etninės kultūros globos tarybos leidinyje „Žemaitijos tradicinė kaimo architektūra“ rašoma, kad žemaitiškos sodybos yra trijų tipų: atviros, uždaros ir laisvos statybos.
Atviros statybos sodybos
Atviros struktūros sodybose gyvenamasis pastatas dažnai statytas sodybos ašyje, galu į gatvę. Panašiai pastatytas ir svirnas – prie vienos šoninės sodybos ribos, priešais gyvenamąjį namą. Prie kitos sodybos ribos pastatytas tvartas. Kluonas yra toliau, sodybos gilumoje. Taip sodyboje susidaro trys kiemai: švarusis kiemas – tarp gyvenamojo namo ir svirno, antras kiemas tarp gyvenamojo pastato ir tvarto (vadinamas „laidaru“) ir trečias kiemas – prie kluono – „žardiena“.
Atviros struktūros sodybose gyvenamasis pastatas dažnai statytas sodybos ašyje, galu į gatvę. Panašiai pastatytas ir svirnas – prie vienos šoninės sodybos ribos, priešais gyvenamąjį namą. Prie kitos sodybos ribos pastatytas tvartas. Kluonas yra toliau, sodybos gilumoje. Taip sodyboje susidaro trys kiemai: švarusis kiemas – tarp gyvenamojo namo ir svirno, antras kiemas tarp gyvenamojo pastato ir tvarto (vadinamas „laidaru“) ir trečias kiemas – prie kluono – „žardiena“.
Uždaros statybos sodybos
Uždaroje žemaičių sodyboje svirnas paprastai būna pastatytas už gyvenamojo pastato, kaip ir troba, šonu į kelią, šiek tiek į kairę – tvartas, taip pat šonu į kelią, toliau priešais jį – daržinė, o kluonas, pastatytas statmenai visiems pastatams, uždaro pailgą kiemą. Tuo būdu nuo kelio pusės sodyba pasidaro daugiau uždara.
Uždaroje žemaičių sodyboje svirnas paprastai būna pastatytas už gyvenamojo pastato, kaip ir troba, šonu į kelią, šiek tiek į kairę – tvartas, taip pat šonu į kelią, toliau priešais jį – daržinė, o kluonas, pastatytas statmenai visiems pastatams, uždaro pailgą kiemą. Tuo būdu nuo kelio pusės sodyba pasidaro daugiau uždara.
Laisvos statybos sodybos
Laisvos statybos sodyboje pastatai išdėstomi laisvai, be aiškios sistemos, prisitaikant prie gamtos sąlygų, reljefo ir t. t. Tačiau čia svirnas visada gerai matomas iš gyvenamojo pastato.
Laisvos statybos sodyboje pastatai išdėstomi laisvai, be aiškios sistemos, prisitaikant prie gamtos sąlygų, reljefo ir t. t. Tačiau čia svirnas visada gerai matomas iš gyvenamojo pastato.
Galima kalbėti apie du Žemaitijoje vyravusius kaimų tipus.
Kupetiniai
Vienkieminiai
Senovinis žemaičių namas vadinamas numu. Tai neturtingų valstiečių būstas, kurio centre atvira ugniavietė. Tokie nameliai buvę nedideli, žemi.
„Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ išskiriamos šios numo savybės: „Rentininės konstrukcijos, be lubų, šildomas atvira akmenimis grįsta ugniaviete. Numo sienos iš storų, gulsčių rąstų, sunertų į kertes arba sąsparas, stogas dažniausiai šiaudinis (iš vidaus dengtas tošimis, malksnomis), kartais skiedrinis arba iš lentų, malksnų, keturšlaitis, su vienu arba dviem čiukurais dūmams išeiti ir plačiomis žemai nuleistomis pastogėmis (ūkio padargams laikyti)“.
Literatūroje pateikiama, kad XIX a. tokie pastatai jau prarado gyvenamojo namo paskirtį, buvo naudojami tik gyvulių pašarui ruošti ar gyvuliams laikyti.
Žemaičių trobos didelės, masyvios, stogai keturšlaičiai, platūs.
Gyvenamasis pastatas sudėtingos konstrukcijos, jame daug patalpų.
„Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ išskiriami šie trobos ypatumai:
Svirnas
Literatūroje nurodoma, kad „Žemaitijoje svirnu, svirneliu vadinama viena klėties patalpa, kurioje ūkio šeimininkas laiko savo vertingesnius daiktus, vasarą pats miega arba priima svečią. Ši patalpa dažnai turi didesnį langą.“
Ar žinojote, kad pirtis (douba) Žemaitijoje buvo patalpa jaujoje, skirta javams džiovinti? Patalpą, kurioje prausdavosi, žemaičiai vadino perene.
Paskaitykite, kaip perenė aprašoma leidinyje „Kaimo statyba: Žemaitija“: „Pirtis, vadinamoji perenė, buvo nedidelė (3–5 × 5–7 m), stačiakampio plano. Pirtį sudarė dvi patalpos: priepirtis ir šildoma patalpa su akmenų krosnimi. Kartais vietoj priepirčio buvo tik paplatinta stogo užlaida arba šakomis išpinta sienelė. Prausimosi patalpoje pasieniais įrengiami plačių lentų plautai. Pirtys statytos atokiau nuo sodybos pastatų, dažniausiai prie vandens telkinio. Jas statė ir naudodavo vienas arba keli ūkininkai.“
Vienas iš sudėtingiausių pastatų – tvartas, skirtas gyvuliams laikyti, Žemaitijoje šis pastatas dar vadinamas staldu, kūte.
Literatūroje nurodoma, kad šiame regione tvarto dalys turėjusios atskirus pavadinimus.
Leidinyje „Kaimo statyba: Žemaitija“ aprašomas žemaičių sodybai būdingas bruožas – kryžiaus, koplytstulpio statymas kieme: „Žemaičio sodyba neįsivaizduojama be kryžiaus, stogastulpio, koplytstulpio ar koplytėlės. Žemaitijoje dažnai kiekvienas šeimos narys turėjo savo globėją – koplytėlėje išdrožtą iš medžio rymantį šventąjį. Tikėta, kad šventieji ir kryžiai saugo žmones, namus, sodybas nuo nelaimių, nepritekliaus ir gaisrų. Jie statyti norint išreikšti padėką ar prašant pagalbos bei apsaugos. Šventieji globojo tam tikras gyvenimo sritis, užtikrino taikų dievų, dvasių ir žmonių sambūvį. Statyti dažniausiai prie namų ar kelio.“
Pasižiūrėkite dokumentinio filmo „Lietuvos liaudies buities muziejus“ ištrauką ir pasivaikščiokite po žemaitišką sodybą.
Pasižiūrėkite laidos „Veranda: menas gyventi aistringai“ ištrauką ir sužinokite, kaip atrodė pasiturinčio Žemaitijos ūkininko sodyba, kurioje galima rasti net dvareliams būdingų bruožų.