Žemaitija – SMP

Žemaitijos herbas. Aut. nežinomas. Šaltinis – tautinispaveldas.lt

Žemaitija pirmą kartą paminėta 1219 m. Ipatijaus metraštyje. Žemaitijos vardas iki XX a. pradžios nebuvo paplitęs – šis regionas vadintas Žemaičiais.
Kai kurie kalbininkai Žemaitijos vardą kildina iš žodžio „žemė“.
Žemaitijos etnografinio regiono riba tik apytikriai sutampa su žemaičių tarmės riba. Kalbiniu požiūriu Žemaitija skirstoma į tris dalis: šiaurės, vakarų ir pietų, o gyventojai, priklausomai nuo to, kaip jie taria dvibalsius uo ir ie, – į dounininkus, donininkus ir dūnininkus.

Daugiau apie Žemaitiją sužinosite pasižiūrėję etnografinės Tuktuko kelionės ištraukas.

Platelių ežeras. Aut. nežinomas.

Vaizdingiausi regiono plotai – Žemaitijos kalvos, su kloniuose tyvuliuojančiais Germanto, Lūksto, Biržulio ir kitais ežerais. Akį traukia aukštesnieji kalnai: Šatrija, Medvėgalis, Girgždūtė, Padievaitis ir kiti, kurie dar senovėje buvo tapę šventkalniais ar piliakalniais. Ne mažiau įspūdingas ir Dubysos slėnis, rieduliai, smėlio kopos ir kt.

Perskaitykite padavimus apie Medvėgalį ir Šatrijos kalną.

Padavimas apie Medvėgalį

Kartą pilį, kuri buvo ant Medvėgalio kalno, užpuolė kryžiuočiai. Visi pasislėpė pilyje. Kryžiuočiai, negalėdami į pilį patekti, ėmė laukti, kol ten kils badas. Kai pilies gynėjams pritrūko maisto, pilies vadas kreipėsi į savo karius ir paklausė, ar kas nors negali nueiti į Šatrijos pilį ir pranešti tos pilies gynėjams apie Medvėgalio pilį ištikusią nelaimę. Iš karių neatsirado nė vieno, kuris būtų pasakęs, kad nori eiti. Po kelių valandų atėjo dvi vaidilutės ir sako pilies vadui: „Mudvi galim.“ Vadas mielai sutikęs išleisti vaidilutes į Šatriją. Anksti ryte, kai kryžiuočiai dar miegojo, vaidilutės išėjo iš pilies. Už miško buvęs ežeras. Per ežerą, vieno metro gilumoje, buvęs paslėptas kelias. Vaidilutės žinojo, kur jis yra, tai perėjo ežerą ir pasiekė Šatrijos pilį. Tos pilies kariuomenė tuoj išvyko gelbėti savo brolių. Kryžiuočiai buvo sumušti. Pagal tuos žodžius – „Mudvi galim“ – ir buvęs pavadintas kalnas – Medvėgalis.

Pagal O. Švanauskaitę

Padavimas apie Šatrijos kalną

Legenda byloja, jog čia seniai seniai gyveno milžinas Alčis. Jis buvęs nepaprastai stiprus ir nuolat keliaudavęs. Daug žmonėms padūdavęs, daug ir pikto darydavęs – kaip jam patikdavę. Išgriaudavo kaip šieno kupetas didžiausius miestus, didžiausius medžius su šaknimis išraudavo. Mėtydavo didžiulius akmenis, kuriais laivus triuškindavo, prie vieno kalno kovėsi su slibinu. Ten atrado to slibino sukrautus turtus. Paskui jam patiko vieno pono duktė, vardu Jauterytė, už kurią jis tuos turtus ir atidavęs. Ta mergaitė buvo nepaprastai graži ir stipri, stipresnės už ją nebuvo visame krašte. Paėmusi už ragų jautį, jį per galvą permesdavo. Tačiau šalia Alčio ji atrodė kaip vaikas. Alčis ją labai mylėjo, o ji šukuodavo jam plaukus ir barzdą šukomis, didumo sulig malūno sparnais. Kelionėse pati sėdėdavo jam ant pečių. Kai Alčis brisdavo per upes, vanduo jam iki kelių tesiekdavo. Mirus Jauterytei, Alčis labai jos gailėjęsis. Palaidojo ją toje vietoje, kur dabar stovi Šatrijos kalnas, o jos garbei supylė didžiulį kapą iš smėlio, kurį trimis nešimais iš pajūrio savo prijuostėje atsigabeno.

Žemaičiai tradiciniais drabužiais. Aut. nežinomas

Žemaičiai atkaklūs, užsispyrę, darbštūs, sėslūs žmonės – tai atsispindi ir tradicinėje kultūroje.
Žemaičių tautosaka labiau pasakojamoji: pasakos, sakmės, garsėja Žemaitija ir daugiabalsėmis dainomis.
Pasakojimai ir kita sakytinė žemaičių kūryba pasižymi gera pasakotojo iškalba, gebėjimu sudominti, gyva, sodria, šmaikščia ar net šiurkščia kalba. Siužetuose atsispindi mitologinis pasaulis, kur žmogus bendrauja su mitologinėmis būtybėmis (velniais, laumėmis, kaukais ir kt.).

Pasiklausykite pasakos „Žmogus, šaltis, vėjas ir saulė“, sekamos žemaitiškai.

Pasiklausykite pasakos „Vargšas ir besotis“.