Pempės diena, Šv. Juozapas – kovo 19 d.
Šią dieną merginos ima tvarkyti gėlių darželius, sėja gėles, daržoves daigams.
Šią dieną merginos ima tvarkyti gėlių darželius, sėja gėles, daržoves daigams.
Gandrinės, Blovieščius – kovo 25 d.
Kovo 25 d. atskrisdavęs gandras, pabusdavęs po žiemos miego lokys buvę toteminiais gyvūnai, susieti su Žemės deivės kultu. Jos garbei atlikinėjo apeigas, aukojo aukas. Kepdavo įvairiagrūdes bandeles, puošdavo žolynais ir dėliodavo ant tvorų kampų. Nejudino žemės – tvorų netvėrė ir t.t. Nuo tos dienos imdavo gaminti šeimynai pavakarius.
Pagal Pranę Dundulienę (1989)
Kovo 25 d. atskrisdavęs gandras, pabusdavęs po žiemos miego lokys buvę toteminiais gyvūnai, susieti su Žemės deivės kultu. Jos garbei atlikinėjo apeigas, aukojo aukas. Kepdavo įvairiagrūdes bandeles, puošdavo žolynais ir dėliodavo ant tvorų kampų. Nejudino žemės – tvorų netvėrė ir t.t. Nuo tos dienos imdavo gaminti šeimynai pavakarius.
Pagal Pranę Dundulienę (1989)
Melagių diena – balandžio 1-oji
Moterys dalijasi sėklomis, vyrai rūpinasi padargais žemės dirbimui. Jei kur randami nerūpestingai palikti, tai galima jų šeimininkui užkelti ant pastato stogo ar į kūdrą įversti – pykti už tai buvo nevalia. O jei pavyks ką nors apgauti – reiškė, kad metai bus sėkmingi.
Moterys dalijasi sėklomis, vyrai rūpinasi padargais žemės dirbimui. Jei kur randami nerūpestingai palikti, tai galima jų šeimininkui užkelti ant pastato stogo ar į kūdrą įversti – pykti už tai buvo nevalia. O jei pavyks ką nors apgauti – reiškė, kad metai bus sėkmingi.
Šv. Izidorius, artojų globėjas – balandžio 4 d.
Tą dieną ruošdavo žagres arimui. Jas nuvalydavo, pataisydavo, o noragus dar nuo Užgavėnių likusiu lašinių gabaliuku patepdavo, kad rugiai vešlesni augtų.
Tą dieną ruošdavo žagres arimui. Jas nuvalydavo, pataisydavo, o noragus dar nuo Užgavėnių likusiu lašinių gabaliuku patepdavo, kad rugiai vešlesni augtų.
Pirmasis arimas
Pradėdavo arti tekant beržų sulai jau po griaustinio. Buvo svarbu balandžio mėnesį nors botagu sučaižyti žemę, jei įšalusi žemė dar neleisdavo arti. Į lauką nešdavo duonos ar jos gabalą pirmoje vagoje aparti, kartais – varškės ir miltų tam, kad geriau rugiai derėtų. Pirmąją išartą vagą atversdavo, kad karvės būtų pieningesnės. Kad geriau rugiai derėtų, po visų lauko darbų šeimininkės, pasitikdamos talkininkus, juos pasistengdavo netikėtai aplieti vandens stikline ar net visu kibiru.
Baltasis gandras. Aut. Andriejus Bagdanovas
Pirmojo arimo apeigos
Pirmo arimo apeigose, XVII a., šventu kaušeliu Žemelei nuliedavo dalį apeiginio alaus (pagirdydavo ją), sakydami: „Žemynėle, Žiedkelėle, sužydėk rugiais, kviečiais, miežiais ir visokiais javais. Būk mums maloninga, deive…“ Taip pat dar dėkodavo: „Dėkoju deivei, kad mus sveikus išlaikė. Tegul bus ačiū šeimininkui, šeimininkei ir kitiems, kurie visa tai gerai atliko, lai jiems deivė duoda sveikatos…“ Po to, pagal paprotį gerdavo ir valgydavo patys, galiausiai vyrai išeidavo arti.
Arimo vaizdas vaidybiniame filme „Tadas Blinda“ (1972):
Velykas ruošiamasi švęsti švariai namuose ir sodybos aplinkoje. Didįjį ketvirtadienį kūrė pirtį. Visus paruošiamuosius darbus reikėjo užbaigti iki šeštadienio pietų. O vakare dažė margučius. Moterys tikėjo, kad kiaušinius reikia dažyti tik namie, nes kitaip vištos eis dėti kiaušinių pas kaimynus. Kuo daugiau jų išvirsiant, tada bulvės geriau užderėsiančios.
Šeštadienio vakarą iš bažnyčios parsinešdavo švęsto vandens ir ugnies. Šventintu vandeniu apsaugai šlakstė laukus, trobesius, gyvulius, sėklą. Velykinė ugnis turėjo apsaugoti nuo žaibo, nešti santarvę ir laimę.
Pagal Stasį Gutautą (2012)
Velykų rytą pirmieji grįžę iš bažnyčios, tikėta, pirmi visą vasarą turėjo būti ir darbuose, pirma visų nusipjauti rugius. Tą dieną šeimyna ilsėdavosi, tik vaikai kiaušiniaudavo pas kaimynus. Pagal orus spėjo visų metų būsimus orus.
Kai kur lankydavosi persirengėliai, išdaigininkiškai namams išsakydavo sėkmės ūkyje ar vedybose linkėjimus.
Pagal Stasį Gutautą (2012)
Dar pirmykštėje bendruomenėje pastebėjus, kad augalų ir viso kito gyvybė atgimsta šildant Saulei ir šviečiant Mėnuliui, Žemės vaisingumą imta sieti su Saule bei Mėnuliu. Tų tolimų laikų supratimas, kad žemė, lietus ir dangus yra vienodai svarbūs derliui, išliko mituose, pavasario kalendorinėse šventėse laužų deginimo (Saulės pagerbimas), sūpuoklių (dangaus pagerbimas), laistymosi vandeniu (lietaus pagerbimas) tradicijose.
Pagal Pranę Dundulienę (1989)
Velykų ketvirtoji diena, kaip ir per Sekmines – trečioji, vadinosi Ledų diena, tad nieko nedirbo dėl žaibų baimės, nejudino žemės.
Tikėta, kad margučiuose slypi deivių gimdytojų kosminė galia prikelti augmeniją – todėl juos nešiojo po laukus, aukojo žemės bei derliaus deivėms, mirusiems proseniams. Žaidimai margučiais padėdavo įskelti jų lukštą, išleisti minėtą galią, nuriedėjus ant žemės – jai tą galią perteikti.
Margučių ridenimo žaidimas. Lietuvos liaudies buities muziejus, Rumšiškės. Aut. Ž Svobonaitė
Jurginių išvakarėse artojai su magiškomis apeigomis, turėjusiomis gausinti derlių, stengdavosi išvaryti pirmą vagą. Susėdusios ant kiemo tvorų, merginos giedodavo pramotei Ladai skirtą prašymą atrakinti žemę, išleisti žolę.
Pagal Pranę Dundulienę (1989)
Jurginių rūpesčiai ir džiaugsmai
Per Jurgines išgindavo gyvulius į ganyklą, tvarto tarpduryje ar po slenksčiu padėję pora margučių ir raktą, kad pro juos praėję gyvuliai būtų riebūs ir apvalaini, svetimas žmogus ar vilkai nepragaišintų. Šeimininkai ir piemuo atlikdavo daug apeigų gyvulių apsaugai. Tą dieną draudė su arkliais dirbti bet kokius darbus.
Gyvulių aprūkymas per Jurgines – dar vienas apsaugą teikiantis paprotys. Aut. Ž. Svobonaitė
Aukos deivėms pavasarį
Žemė laikyta šventa, jos deivė Žemyna – vaisingiausia iš visų motinų, nes davė augmeniją išsimaitinti viskam, kas tik yra gyvas po Saule. Jai ir kitoms vaisingumo ir derlingumo deivėms, kad sustiprintų jų galias naujam derliui užauginti, aukodavo kiaules per mėšlavežį, sėjant ir pasėjus javus. Galbūt tai remiasi dar pirmykščių medžiotojų pastebėtu šerno gebėjimu rausti velėną.
Pagal Pranę Dundulienę (1989) ir Libertą Klimką (2008)
Mėšlavežis. Aut. B. Buračas
Mėšlavežis
Tvartų duris atlapojus, gyvulius išleidus į laukus, artėjant šienapjūtei, valydavo tvartus. Iškratydavo bulvių lauke mėšlą bardamiesi, kad bulvės geriau derėtų. Pietums pašaukusi šeimininkė apliedavo talkininkus vandeniu, kad rugiai geriau derėtų. Baigus vežti, vežėjai dailiai apkaišydavo arklius, vežimą bei save berželių ir kitais žalumynais ir važiuodavo į upę visko mazgoti. Dėl vaišių su šeimininke reikėdavo pasiderėti sodinimo „paviešėjimui“ tvarte apeiga.
Pagal Balį Buračą (2018)
Tvartų duris atlapojus, gyvulius išleidus į laukus, artėjant šienapjūtei, valydavo tvartus. Iškratydavo bulvių lauke mėšlą bardamiesi, kad bulvės geriau derėtų. Pietums pašaukusi šeimininkė apliedavo talkininkus vandeniu, kad rugiai geriau derėtų. Baigus vežti, vežėjai dailiai apkaišydavo arklius, vežimą bei save berželių ir kitais žalumynais ir važiuodavo į upę visko mazgoti. Dėl vaišių su šeimininke reikėdavo pasiderėti sodinimo „paviešėjimui“ tvarte apeiga.
Pagal Balį Buračą (2018)
Sėja
Būdavo ankstyvoji ir vėlyvoji sėja. Nugriaudėjus perkūnui, ateidavo eilė javams. Beržams išsprogus, sėdavo kviečius. Alksniams pirmus lapelius skleidžiant – avižas, ievoms pražydus – miežius. Prieš linų, gegužės antroje pusėje, sėją ir po jos, užsiauginta artojo barzda turėjo lemti tankesnius ir geresnius linus. Per sėją, pagal gamtos ženklus besiorientuojantiems žemdirbiams, buvo svarbi mėnulio fazė, vėjo kryptis, debesuotumas, savaitės diena.
Pagal Balį Buračą (2018) ir Libertą Klimką (2008)
Būdavo ankstyvoji ir vėlyvoji sėja. Nugriaudėjus perkūnui, ateidavo eilė javams. Beržams išsprogus, sėdavo kviečius. Alksniams pirmus lapelius skleidžiant – avižas, ievoms pražydus – miežius. Prieš linų, gegužės antroje pusėje, sėją ir po jos, užsiauginta artojo barzda turėjo lemti tankesnius ir geresnius linus. Per sėją, pagal gamtos ženklus besiorientuojantiems žemdirbiams, buvo svarbi mėnulio fazė, vėjo kryptis, debesuotumas, savaitės diena.
Pagal Balį Buračą (2018) ir Libertą Klimką (2008)
Sekminės (kilnojama šventė)
Berželių augumo jėga
Tradicinių papročių kalendoriuje tai žalumos suvešėjimo, jos augumo, gyvulių globos ir piemenėlių dienos. Pabrėžiant tai – kaime berželių šakelėmis būdavo puošiami kiemo vartai, namo durys, trobos vidus ir krikštasuolė. O pašventintą šakelę užkišdavo už stogo grebėsto (grebėstas – kartelė, kalama skersai gegnių) – saugos nuo perkūno.
Karvučių vainikavimas
Sekmadienį sugrįžę iš bažnyčios ūkininkai su šeimyna būtinai apeidavo rugių lauką. Jaunimas ten išdainuodavo skambiąsias „parugines“. Vakarop piemenys karves ir aveles papuošdavo gėlių vainikais ir pargindavo grodami ir raliuodami. Apeidavo visas kaimo šeimininkes, linkėdami geros sėkmės ūkio darbuose. Gaudavo dosniai „melstuvių“ – sūrių, kiaušinių, dešros ringę. Tada pamiškėje piemenėliai surengdavo bendras vaišes.
Ryteliai
Antrą Sekminių dieną piemenukai ilgėliau pamiegodavo, o gyvulius į Rytelius išgindavo šeimos merginos. Vėliau prisijungdavo vaikinai su muzika. Tęsėsi dainos, žaidimai, šokiai.
Daugiau sužinoti galite šiame Liberto Klimkos pasakojimo apie Sekminių papročius įraše:
Karvučių vainikavimas. Aut. nežinomas