Tradicinių vestuvių eiga

Du žmonės paprastai susipažindavo dirbdami bendruomeninėse talkose, daug pažintuvių vykdavo pasilinksminimuose, vakaronėse. Ypač pažintuvėms tinkamos buvo advento vakaronės, kupinos susipažinimo žaidimų.

Pasak T. Lepnerio, vaikino tėvų parinktas piršlys, laikydamasis tam tikrų taisyklių, pirmiausia atjoja pas merginos tėvus sužinoti, ar jie leistų dukrą tekėti.

Jaunasis kartu su piršliu vykdavo į jaunosios namus. Paprastai buvo sakoma, kad jie esą pirkliai, nebuvo tiesiai įvardijama piršlybų priežastis. Jaunajai davus sutikimo ženklą, jaunosios tėvai sutardavo dėl žvalgytuvių.

Jaunosios tėvai vykdavo į jaunojo pusę susipažinti su jo šeima, turtine padėtimi, aplinka.

Piršlys su jaunuoju atvykdavo į jaunosios namus galutiniams susitarimams. Paprastai tą patį vakarą vykdavo ir žiedynos.

Baigiamoji piršlybų dalis. Jaunasis dovanodavo jaunajai žiedelį. Po žiedynų atsisakyti vestuvių jau paprastai buvo vengiama.

Giminės, kaimynai, jaunimas jaunojo namuose rinkdavosi jo išleisti. Jaunojo atsisveikinimas su tėvais, visais svečiais iki pat XX a. tebebuvo ritualinis.

Jaunojo sutikimo jaunosios namuose apeigos. Nuotakos namuose jaunikio pulkas buvo sutinkamas dvejopai: 1) tariamai nedraugiškai, prie užkeltų „saugomų“ vartų ir 2) draugiškai, be jokio įsiprašymo. „Priešiškas“ sutikimas archajiškesnis, o sutikimas su duona ir druska – naujoviškesnis.

Jaunojo pulkas turėjo išmanumu įrodyti esą tinkami šioms vedyboms ir išsivaduoti suolą (vietą už stalo).

Pranas Virakas, gimęs 1876 m. Seredžiuje, pasakoja: „Man augant, seneliai pasakodavo, kad kitąsyk, stalą išvadavus, dar būdavęs jaunosios ieškojimas: piršlys eidavo į kamarą (tradicinio namo patalpą) ieškoti, o jaunoji su pamergėmis, susiglaudusios ir drobulę ant galvų užsitiesusios, dainuodavę. Piršlys turėjo atspėti jaunają ir, paėmęs už rankos, ją atvesti prie jaunojo.“

Jaunųjų pulkas užsėsdavo stalą.

Jaunajai įteikiamas jaunojo vainikas (jaunajai paduodamas ant nosine ar šilkine skarele uždengtos lėkštelės ar duonos kepaliuko). Paprastai tuo pat metu vykdavo ir pasogos pinigų atidavimas bei nuotakos apdovanojimas.

Jaunoji atsisveikindavo apeidama stalą, klupdama sėdintiems tėvams prie kojų.

Tiek seniau, tiek XX a. pirmaisiais dešimtmečiais jaunieji į bažnyčią jungtuvių vykdavo atskirai kiekvienas su savo pulku, draugėn sueidami tik miestelyje. Po jungtuvių kurį laiką vaišindavosi miestelio užeigoje ar svočios namuose. Lietuvių papročių raidoje randame trejopą grįžimo po jungtuvių tvarką: 1) iš svočios vaišių jaunieji su savo pusės palyda grįžta kas sau į namus, 2) visi vestuvininkai vyksta pas jaunikį ir 3) visi vestuvininkai grįžta į jaunosios namus.

Kelio jauniesiems užtvėrimas – sakralus veiksmas, kai jauniesiems, grįžtant po jungtuvių, buvo užtveriamas kelias išpuošta užtvara, siekiantis tiek apsaugoti ir pagerbti jaunuosius, tiek padidinti jų vaisingumo galias.

Visoje Lietuvoje po jungtuvių grįžę jaunavedžiai pasitinkami namuose kaip garbingiausi svečiai – su duona, druska ir gėrimu.

Jaunųjų pulkas už stalo rasdavo „vestuvininkus persirengėlius“. Stalą, kartais ir šiaudinį vestuvinį sodą virš jo tekdavo vaduoti sumanumu ir dovanomis.

Dažniausiai apeigoms vadovaudavo iškalbingiausias jaunojo pusės atstovas. Į kiekvieną apeigų dalyvį kreipiamasi vardu, pavarde, pradedant jaunosios tėvais, broliais, seserimis, kitais giminaičiais ir kaimynais, baigiant nekviestais prašalaičiais. Kai kur, „vaduodamas“ dukterį, tėvas pirmiausia dovanodavo duonos kepalėlį ir pinigų, motina – rietimą plonos drobės, vyrai – pinigų, moterys – audinių. Pašaliečiai kartais tyčia keliskart prieidavo mesti pinigų, kad svočia juos pavaišintų.

Tradicinėse vestuvėse kraičio išvežimas tiek jaunosios, tiek jaunojo namuose buvo laikomas vienomis iš svarbiausių apeigų. Jaunosios kraičio išvežti važiuodavo du–keturi parinkti jaunojo šalies vyrai, aprengti taip, kad iš tolo patrauktų dėmesį: aukštos kepurės iš šiaudų pynių, šiaudiniai diržai su šiaudiniais ar mediniais kardais.

Marčios jaunojo namuose sutikimo apeigos. Kai kur pirmoji marčią sutinka anyta „su puse stiklinės vandens ir ant kampelio duonos užpilta druskos, padėt ant stiklinės, įvedusi pasodina krikštasuolėje“. Dzūkijoje iki pat XX a. vidurio tai buvo tėvo privilegija. Kitur Lietuvoje jau XIX a. visais atvejais jaunuosius apeiginiu būdu sutikdavo abudu tėvai.

Jaunųjų palydėjimo į klėtį apeigos. Klėtyje jauniesiems neretai stovėdavo lova ant vienos kojos, paklota kraitį atlydėjusių jaunosios brolių ar svočios.

Nuo seniausių laikų visoje Lietuvoje jaunavedžiai buvo žadinami triukšmingai, su muzika, pašaipaus erotinio turinio dainomis, kartu marčiai primenant jos laukiančius darbus. Čia pat vyko ir prausynos – jaunieji prausdavosi vandeniu, kuriame įmestas sidabrinis pinigas.

Jaunosios apgaubimas nuometu ar skara – atlikto virsmo ir taip pat priklausymo moterystės luomui ženklas, įnešantis darnos į šeimyninį kultūrinį žmonių bendruomenės gyvenimą.

Marti ar svočia jaunikio šalies svečius vaišina savo atsivežtomis vaišėmis (duona, karvojumi).

Marčios juokinimo paprotys, paprastai dainuojant šmaikščias, vestuvininkus apibūdinančias dainas, už tai gaunant marčios vaišių.

Tai ligšiolei sakralumo prasmę išlaikiusios apeigos. Apeiginis marčios šokdinimas senovėje reiškė, jog ji priimta į naują bendruomenę.

Ištekėjus vyresnei seseriai ar vedus vyresniam broliui, jaunesnieji būdavę per vestuves oficialiai pakeliami į „marčias“, „bernus“.

Vestuvėms baigiantis, marčios pasekėjai tariamai jaunosios vardu ima priekaištauti piršliui, esą jis apsimelavęs. Improvizuojamas „teismas“ ir „nuosprendis“.

„Užsisėdėjusių“ vestuvių svečių „išvarymo“ apeigos.