Pirmoji vaiko pažintis su pasauliu, jį supančia aplinka visada prasidėdavo šeimoje. Čia vaikams buvo perduodama gyvenimo patirtis, čia jie įgydavo pirmuosius bendravimo įgūdžius, tad svarbiausia jos funkcija, pagrindinė tėvų pareiga – vaikų auklėjimas ir ugdymas.

Taigi visais laikais svarbiausias tėvų rūpestis buvo užauginti gerus, darbščius, dorus, sąžiningus vaikus, paruošti juos savarankiškam suaugusiųjų gyvenimui. Ir tai buvo kasdienio šeimos gyvenimo dalis.

Labai svarbi buvo motinos įtaka. Anot patarlės, viena gera motina šimtą mokytojų atstoja. 

Pagal Rasą Kašėtienę (2016)

Lietuvių liaudies patarlės užfiksavo ir gražaus tėvų bei vaikų sugyvenimo pavyzdžių, ir skaudžių momentų:

  • Motinos meilė vis nauja.
  • Duona – ne mama, galima ir be jos pabūti.
  • Tėvai senyn, vaikai gražyn.
  • Kas tėvų neklauso, valgo duoną sausą.
  • Ko motina nebarė, tą žmonės peikia.
  • Tėvai verkia, kad vaikas nevalgo, vaikas verkia, kad tėvas valgo.

 

Pagal Kazį Grigą (1987)

Valstiečių šeima. Tėvai su trimis dukromis prie trobos.

Valstiečių šeima. Tėvai su trimis dukromis prie trobos. Džiuginėnai, Žemaitija. XX a. 4 deš. Nuotr. autorius J. Perkovskis

Lietuvių pasakų knygos

Lietuvių pasakos (Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka t. 1, 3, 4 Lietuviškos pasakos įvairios / parengė K. Aleksynas, L. Sauka Vilnius 1993–1998, Ožkabalių pasakos ir sakmės / parengė K. Aleksynas, L. Sauka Vilnius 2001)

Lietuvių liaudies sakmė apie senuką ir anūką parodo, kad vaiko lūpomis kalba tiesa. Ji moko, kad senas žmogus, nepaisant jo silpnumo, negalios, yra vertas meilės ir pagarbos.

Pasakoja, kada tai senų senovėj buvo žmogus, jis turėjo sūnų. Tam sūnui surado pačią, pavedė namus. Kada jau tas tėvas visai paseno, apkurto, pradėjo neremt nė kojos, nė rankos. Kaip, būdavo, sėda prie sūnaus valgyt, prie marčios, jo rankos dreba, būdavo, lieja ant stalo. Tada sūnus nupirko už porą skatikų molinį bliūdelį ir senį pasodino prie pečiaus valgyt. Tas senis, būdavo, nieko nesako, tik dūsauja. Sykį rankos sudrebėjo – išmetė tą bliūdelį ir sumušė. Kaip jau tą sumušė, sūnus pramanė jam medinį bliūdą. Ką darys senelis – valgo iš medinio ir dūsauja.
Bet buvo jau sūnaus sūnus. Vaikutis sėdėjo ant žemės ir dirbo tokią skrynelę. Klausia jo tėvas:
– Kas čia bus iš tos skrynelės?
Sako tas vaiks:
– Darau judviem su mama tokią skrynelę. Kai judu būsit seni, tai judu iš tos skrynutės pašersiu prie pečiaus.
Tada tėvai pagalvojo, kad tik jiems patiems netektų prie pečiaus valgyt. Tada jie savo tėvą pasodino visados prie stalo, nežiūrėjo, kad jis lieja ant stalo. Nuo to sykio visi vaikai su savo tėvais sutikdavo.

Pagal Joną Basanavičių

Namuose, kuriuose šeimos nariai nesutaria, kaip jau žinote, bitės ima nykti. Petro Sabaliūno sūnus, jaunosios kartos atstovas, pažeidžia paprotinę teisę – išvaro jam ūkį palikusį tėvą iš namų. Tačiau ne visi jaunosios kartos atstovai tokie kietaširdžiai – pasakotojas jaučia kaltę dėl tokio buvusio vaikystės draugo poelgio ir sušelpia elgeta tapusį Petrą Sabaliūną tuo, kuo gali. Petras Sabaliūnas neieško pagalbos pas ištekėjusias dukras, nes šios turi rūpintis savo vyrų nusenusiais tėvais – anyta ir šešuru, kaip nuo seno ir buvo priimta pagal rašytus ir nerašytus įstatymus. Labiausiai pagrindiniam personažui gaila ne dėl namų netekties, bet dėl to, kad anūkai pamatė blogą pavyzdį, kad ir jie ateityje išsižadės savo gimdytojų.

Elgeta. Šiauliai. 1915–1916 m.

Elgeta. Šiauliai, 1915–1916 m. Aut. P. Kaminskas

Paklausykite Jono Biliūno novelės tęsinio.