Pagrindinės šventviečių (alkų) rūšys, kurias nurodo archeologas ir istorikas Vykintas Vaitkevičius Baltų šventviečių studijoje (2003):
Šios schemos laikomasi pristatant senųjų šventviečių įvairovę, nors vienai šventvietei gali priklausyti ir kelių gamtinių objektų deriniai, pvz., kalnas ir šaltinis, giria ir akmuo.
Alkos alkakalnis, Kretingos r. Aut. J. Kanarskas
Šventuosius kalnus įprasta vadinti bendriniu alkakalnių pavadinimu. Šie paminklai yra įvairios formos ir dydžio, tačiau jų plotas retai didesnis kaip 50–60 x 100 m. Alkakalnių viršuje paprastai neišryškėja aikštelė, dažniau jų viršus yra kupolo, kūgio formos arba kyla / žemėja į vieną kurią nors pusę. Kai kurie alkakalniai yra aukšti kalnai, neretai apylinkėse dominuojančios aukštumos, kiti – menkos kalvelės.
Pasižvalgykite po Alkos alkakalnį Aplankyk.eu vaizdo įraše.
Pagal Vykintą Vaitkevičių (2003) kalnai dar skirstomi atskiras grupes.
Alkos kalnai
Dievo kalnai
Lietuvoje žinoma 12 alkakalnių, turinčių sakralius pavadinimus su šaknimi diev-. Dievo kalnai paplitę Rytų Lietuvoje (Zarasų, Ukmergės ruože), po 1 dar žinoma Alytaus, Lazdijų ir Telšių rajonuose.
Perkūno kalnai
Lietuvoje šių alkakalnių žinoma 26 vietovėse. Jie paplitę keliuose Lietuvos regionuose.
Perkūnkalniais vadinami piliakalniai netyrinėti, tačiau juose arba jų aplinkoje, matyt, būta šventviečių, nes apie šventus akmenis žinoma Luponių piliakalnio pašonėje, Ėgliškių Perkūnkalnyje būta akmens su įduba, o Cirkliškis yra prie Švenčionių (<švent-).
Aušros, Aušrinės kalnai
Lietuvoje jų žinoma 28 vietovėse, daugiausia Vakarų Lietuvoje
Kad šie kalnai priklauso šventvietėms, skirtoms rytinės žvaigždės kultui, rodo, pavyzdžiui, Kaušų Aušrinės kalno (Didžiosios ir Mažosios Aušrinės) priskyrimas šventai vietovei, jo pašonėje būta šventų ąžuolų, šventu laikomo Rotužės upelio, kuris Kaušus skyrė nuo Lauksargių vadinamo kaimo.
Pagal radinius iš suardytų kapų XII–XV a. datuojamas Kaušų kapinynas ir gretimas Pagrybio V–XIII a. žemaičių kapinynas leidžia manyti, kad šventvietė Kaušuose egzistavo dar iki krikščionybės įvedimo.
Saulės kalnai
Lietuvoje žinomas 21 alkakalnis, kurio pavadinime yra šaknis saul-. Saulės kalnai paplitę Žemaitijoje (Telšių–Tauragės ruože). Išimtį sudaro Saulėkalniai Prienų, Alytaus, Pakruojo, Rokiškio, Zarasų r. ir Saulės krėslas Radžiūnuose (Ukmergės r.).
Vidurio Žemaitijoje kompaktiškai išsidėstę Saulėkalniai, apie kuriuos yra tikslių duomenų. Tai nedideli upių aukštumų kyšuliai (Indija, Driežiai, Šilalės r.) arba kalvos upių slėniuose (Norkaičiai, Tauragės r.). Šiems Saulėkalniams būdinga tai, kad jie vienaip ar kitaip „dera“ prie Saulės judėjimo bei krypčių.
Tarkime, pagal Indijos Saulėkalnio (Šilalė s r.) apšvietimą pirmomis dienomis po vasaros saulėgrįžos vietos gyventojai spėdavo antrosios vasaros pusės orus: jeigu saulė kalno neapšviesdavo, žmonės laukdavo prastų, lietingų orų.
Kupoliakalniai, Kupkalniai
Lietuvoje žinoma 18 tokių vietovių, daugiausia Rytų Lietuvoje (Ignalinos, Molėtų, Rokiškio, Ukmergės, Utenos, Širvintų, Švenčionių, Zarasų r.). Kiek toliau nuo pagrindinio arealo nutolę Keliuotiškių (Pasvalio r.) ir Naujasodžio bei Ringailių (Kaišiadorių r.) Kupoliakalniai.
Prosenovinė Kupolių šventės kilmė ir kompaktiškas Kupoliakalnių arealas Rytų Lietuvoje rodytų, kad kai kurios šios grupės šventvietės gali būti kilusios iš priešistorinio laikotarpio.
Šatrijos kalnai
Jų žinoma 22 vietovėse, Vakarų (Mažeikių, Plungės, Skuodo, Šiaulių, Telšių r.) ir Vidurio (Joniškio, Kėdainių, Pakruojo, Panevėžio, Radviliškio r.) Lietuvoje. Toliau nuo pagrindinio arealo nutolusios Sidariškio (Rokiškio r.) ir Andriūniškės (Šakių r.) Šatrijos.
Mergakalniai, Bobkalniai
Lietuvoje žinoma maždaug 160 kalnų, vadinamų Mergų, Panų, Bobų, Nuotakų kalnais. Kol kas žvalgyta labai nedaug taip vadinamų vietų. Turimi duomenys leidžia teigti, kad tarp šių kalnų yra alkakalnių. Ateityje tyrimai leis aiškiau nusakyti būdingus jų bruožus ir patikslinti jų skaičių. Mergakalniai ir Bobkalniai paplitę Vakarų, Šiaurės, Rytų, Pietų Lietuvoje, įskaitant Užnemunę.
Pažiūrėkite Gamtos Parkų parengtą vaizdo įrašą apie Mergakalnio regyklą.
Kulautuvos Alkos laukas prie Nemuno. Aut. V. Vaitkevičius
Lietuvoje žinoma apie 100 įvairiais sakraliais pavadinimais vadinamų laukų, pievų, laukymių (Latvijoje apie 30). Tai gana problemiška šventviečių rūšis, tačiau jos egzistavimas patvirtintas istorinių šaltinių. Tokia šventviečių kategorija žinoma ir pas senuosius skandinavus.
Alkos laukai. Lietuvoje žinomi 52 laukai, kurių pavadinimuose yra šaknis alk- (Latvijoje 17). Išsiskiria jų arealai Vidurio (Kėdainių, Panevėžio r.), Rytų (Ukmergės, Molėtų, Anykščių r.), taip pat Vakarų (Telšių, Kelmės r.) Lietuvoje. Kartais Alkomis vadinamos visai nedidelės, 0,1–0,3 ha dydžio, pievos. Vidurio bei Rytų Lietuvos Alkos laukai žinomi paežerėse, paupiuose, neretai – upelių santakose. Dauguma Vakarų Lietuvos Alkų ir Latvijos Kuršo Elkų laukų yra šalia kitų rūšių paminklų, vadinamų Alkais.
Apie daugumą Alkos laukų padavimų nežinoma. Iš 52 žinomų Alkos laukų jų pavadinimo kilmė aiškinama tik 6 pasakojimuose. Paminėtina, kad senųjų apeigų reliktai Ruoščių (Kėdainių r.) Alkais vadinamoje vietoje prie Jaugilos upelio yra užfiksuoti 1596 m. dokumente.
Lietuvoje žinoma maždaug 40 šventųjų girių ir miškelių.
Jų sakralinę reikšmę liudija įvairūs duomenys. Be to, maždaug 520 Lietuvos vietų užfiksuotas Gojaus (Gojų) miško vietovardis atskirais atvejais taip pat byloja ten buvus šventąsias girias ir miškelius.
Nors tikrų duomenų apie šventųjų girių ir miškelių medžius praktiškai nėra, įprasta manyti, kad tai būta ąžuolynų. Apie tai kartais užsimenama ir XX a. užrašytuose tautosakos tekstuose: „Ąžuolas yra šventas medis, nes seniau ąžuolynuose buvo šventovės.“
Pagal Vykintą Vaitkevičių (2003)
Alkūnų miškas. Aut. R. Balkutė
Alkos miškai
Lietuvoje žinoma 11 vietovių, kur girios ir miškeliai turi pavadinimus su šaknimi alk-. Jų žinoma visoje Lietuvoje.
Alkomis vadinamų šventųjų miškų byloje istoriniai šaltiniai gana svarbūs. Trys XVI a. šaltiniai visiškai aiškiai rodo, kad alka imama keisti į gojų.
Šventi miškai
Lietuvoje žinoma 13 vietovių, kur girios ir miškeliai turi pavadinimus su šaknimi švent-. Dauguma jų žinoma Vakarų Lietuvoje.
Taip vadinamų girių ir miškelių žinoma apie 520. Kaip minėta, Alkomis (matyt, ir kitokiais sakraliais pavadinimais) vadinti miškai, pradedant XVI a., imti vadinti Gojais.
Tradiciškai manoma, kad Lietuvoje yra maždaug 300 šventųjų akmenų. Šventųjų akmenų požymiai, leidžiantys juos klasifikuoti, sudaro du pagrindinius blokus.
I. Vizuali akmens charakteristika (akmens geologinė sandara, forma, ypatumai, pvz., įdubos, duobutės, dubenys, ypatingos žymės, vietovė, kurioje akmuo yra).
Puokės akmuo. Aut. S. Paltanavičius
27 tokie paminklai žinomi Rytų (Molėtų, Ignalinos, Švenčionių, Utenos, Zarasų r.), Vidurio (Radviliškio, Pakruojo), Pietų (Trakų r.) bei kiek gausiau – geriau žvalgytoje Vakarų Lietuvoje (Kretingos, Skuodo, Akmenės, Tauragės, Šilalės, Raseinių ir Šiaulių r.).
Paplokšti šventieji akmenys kartais tiesiog vadinami Laumių, Velnio „stalais“.
Pažiūrėkite Lietuvos Gamta LT parengtą vaizdo įrašą „Akmuo Dievo Stalas“.
Akmuo „Velnio krėslas“. Aut. nežinomas
Jų žinoma 25 vietovėse Vakarų (Skuodo, Plungės, Akmenės, Šilalės, Šiaulių, Tauragės r.), Šiaurės (Pasvalio, Pakruojo r.), Vidurio (Radviliškio, Kėdainių r.), Rytų Lietuvoje (Molėtų, Anykščių, Švenčionių, Utenos, Rokiškio, Zarasų r.) bei po 1 – Kaišiadorių, Prienų, Marijampolės r.
Šventųjų akmenų, ant kurių, kaip pasakojama, trumpam buvo prisėdę, ilsėjosi ar sėdėdami dirbo dievai ir mitiniai personažai, Lietuvoje yra daug. Akmenys – „kėdės“ pasižymi tuo, kad turi natūralius (išimtiniais atvejais ir dirbtinius) įdubimus-įlinkius, kurie liko tarytum po to, kai ant akmens kažkas sėdėjo ar į jį buvo atsirėmęs.
Auksūdžio akmuo „Laumės lova“. Aut. J. Kanarskas
Kompaktiška 4 tokių akmenų grupelė žinoma Kretingos r. šiaurės vakarų dalyje (Senoji Įpiltis, Benaičiai, Grūšlaukė) ir sietina su Įpilties politinio-administracinio centro gyvavimu II t-mečio pradžioje.
Dieveniškių mokas. Aut. D. Greičiūnas
Pasakojamoji tradicija šiuos akmenis paprastai laiko į akmenis pavirtusiais prakeiktais žmonėmis: vestuvininkais, medžiotojais, kareiviais ir kt. 35 šios grupės akmenys žinomi Pietryčių (Vilniaus, Širvintų, Kaišiadorių, Prienų, Alytaus, Varėnos, Trakų, Šalčininkų), Rytų (Rokiškio r.), Vakarų Lietuvoje (Kelmės, Raseinių, Kretingos, Skuodo, Mažeikių, Telšių, Šilalės r.) ir po 1 – Kauno, Radviliškio bei Pasvalio r.
Labai dažnai stulpo formos šventųjų akmenų aplinka siejasi su senaisiais kapinynais. Kaštaunalių Stabakūlis stovėjo I–II t-mečio pradžios žemaičių kapinyno, Dieveniškių Generolas Mokas (Šalčininkų r.) – I t-mečio vidurio ir antrosios pusės Rytų Lietuvos pilkapyno teritorijoje, Graužų akmuo (Radviliškio r.) – prie I t-mečio pirmosios pusės pilkapių ir pan.
Akmuo Gaidelis. Aut. nežinomas
Be šių akmenų, kurie savo forma primena žmones, žinoma akmenų (ypač daug jų būta upių rėvose), kurių forma panaši į įvairius gyvūnus: mešką, gaidį, ožio nugarą, žirgą ar panašiai. Tokiais akmenų formos ypatumais paprastai motyvuojamas ir jų pavadinimas.
Siponių pėduotas akmuo. Aut. Hugo
Lietuvos teritorijoje žinoma ne mažiau kaip 150 akmenų su įdubimais – „pėdomis“. Daugiausia jų yra giriose ir miškeliuose, pelkėse ir šlapiose pievose, upių bei ežerų pakrantėse, pačiose upėse. Jų yra alkakalniuose, prie šventų šaltinių, šventuose miškeliuose, be to, įmūrytų į koplyčių ar bažnyčių sienas, koplytėlių ir statulų postamentus, koplyčių grindis, ir panašiai.
Švendubrės Velnio akmuo. Aut. J. Sutkuvienė
Lietuvoje žinomi 33 akmenys su duobutėmis. Daugiausia šių paminklų Vakarų (Šilutės, Kretingos, Skuodo, Mažeikių , Telšių, Kelmės, Raseinių, Šiaulių r.) ir Vidurio Lietuvoje (Radviliškio, Pakruojo, Kėdainių, Panevėžio r.). Po vieną jų žinoma ir Varėnos, Trakų, Kaišiadorių, Anykščių, Kupiškio, Biržų bei Zarasų r.
Pašvinių akmuo su plokščiadugniu dubeniu. Aut. nežinomas
2017 m. spalio mėn. į kultūros vertybių registrą įtrauktas ir teisinė apsauga suteikta Pašvinių akmeniui su plokščiadugniu dubeniu.
XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje nustatyta kelios dešimtys ritinio (cilindro) formos akmenų, kurio viršuje yra plokščiadugniai dubenys. Šiuo metu Lietuvoje žinomi 35 ritinio formos akmenys su plokščiadugniais dubenimis, be to, žinoma apie 250 akmenų su smailiadugniais dubenimis.
Būdinga tai, kad absoliuti dauguma akmenų su smailiadugniais dubenimis yra sodybų teritorijoje: prie gyvenamųjų namų, klėčių, tvartų, klojimų arba jų viduje, neretai ir pamatuose.
Paminėtina dar viena akmenų su įdubomis grupė – akmenys, kurių viršuje yra negilūs dubenys („1ėkštės“) kiek iškilia vidurine dalimi.
Archeologiniai (šventvietės vienodai įrengtos, jose randama ugnies kūrenimo pėdsakų), etnologiniai bei mitologiniai duomenys (akmenų dubenyse susirinkęs vanduo dar XX a. kartais buvo laikomas nepaprastu, ir toks tikėjimas turi senąjį mitinį pagrindą) rodo, kad šventvietės atliko mažiausiai dvejopą funkciją:
1) lygiai horizontaliai pastatyto pagrindinio akmens dubenyje rinkosi šventas vanduo,
2) šalia akmens buvo kūrenama šventa ugnis.
II. Mitologiniai ir religiniai požymiai
Pagal mitologinius ir religinius požymius, remiantis V. Vaitkevičiumi, galima išskirti šias šventų akmenų grupes:
Miciūnų akmuo su įdubomis. Aut. J. Treškevičius
Lietuvoje žinoma maždaug 100 šventųjų ežerų, 50 upių ir 150 šaltinių.
Duomenys apie konkrečius baltų kraštų ežerus ir upes, kurių pavadinimuose yra šaknis švent- (Šventoji, Šventupis, Švenčius ir kiti), dažniausiai rodo, kad tokie vandens telkiniai priklauso šventoms vietovėms, kartu su įvairiais kitais sakraliniais pavadinimais vadinamais alkakalniais, šventomis giriomis, miškeliais ar laukais.
Alkos pavadinimu vadinami ežerai (jų dalys) ir ežerėliai žinomi 15 vietovių Rytų (Anykščių, Molėtų, Ukmergės r.), Vidurio (Kėdainių, Panevėžio r.), taip pat Vakarų (Plungės, Raseinių r.) ir Pietų Lietuvoje (Varėnos r.).
„Šventi“ ežerai. Lietuvoje žinoma 17 vietovių, kuriose 19 ežerų turi pavadinimus su žodžiu šventas arba šaknimi švent-.
Apie „Šventus“ ežerus žinomi padavimai ir tikėjimai yra būdingi kone visiems šventiesiems vandenims. Pasakojama, kad ežero vietoje buvusi bažnyčia, ežere plaukioja laivelis su auksu, ežeras reikalauja aukų, ežeras turi „valdytoją“, kurio pagalbos šaukiasi skęstantieji, ežere buvo krikštijami žmonės. Išsiskiria tik vos vienas kitas tekstas.
Ežerai ir pelkės dažnai panašūs gamtine prasme. Mitine prasme jie irgi susiję, nes tikima, kad pelkės – tai užkeikti ežerai.
Alkupiai. Lietuvoje žinomos 32 upės, kurių pavadinimuose yra žodis alka arba šaknis alk-.
Šventupiai. Lietuvoje žinomos 53 upės, kurių pavadinimuose yra žodis šventas arba šaknis švent-.
Tikėta, kad Šventupių vanduo turįs nepaprastų savybių, šioms upėms rodyta ypatinga pagarba.
XIX–XX a. duomenys liudija, kad šventų šaltinių vandeniu buvo gydomos silpnos akys. Tuo vandeniu plautos ligotos kojos. Akmenėliai iš šaltinių gydę dantų skausmą. Geriant vandenį, gydytos skrandžio ar kitos vidaus ligos, taip pat nervų ligos.
Šaltiniams aukoti įvairūs daiktai, ir tai daryta keliais būdais:
Pažiūrėkite Lietuvos Gamta LT parengtą vaizdo įrašą „Šaltinis Karalienės liūnas“.
Pažiūrėkite Lietuvos Gamta LT parengtą vaizdo įrašą „Kavarsko tufų šaltinis“.
Dažniausiai daubos įvairiai siejamos su mitiniais personažais, kaip įprasta, velniais, laumėmis, raganomis, kurie daubose būna, pasirodo, linksminasi ar klaidina žmones.
Pažiūrėkite Lietuvos Gamta LT parengtą vaizdo įrašą „Velnio duobė“.
Be aptartų šventviečių rūšių, keliose Lietuvos vietose upių krantuose žinoma ir olų, kurioms teikiama mitinė reikšmė. Klasikinė karstinės kilmės ola-plyšys žiojėja Nemunėlio upės krante, atodangoje prie Padvariečių (Biržų r.) ir turi Velniapilio pavadinimą.
Pažiūrėkite Youtube kanalo Debesų Takai vaizdo įrašo Velniapilio ola ištrauką.