Z. Slaviūnas (1968) pastebi, kad sutartinių tekstai yra neišplėtotos fragmentiškos minties ir lakoniškos kalbos. Pavyzdžiui: trejinėje „Prašė aviža gražiai pasėti“, galima pastebėti, kad keičiasi tik vienos eilutės paskutinis žodis: pasėti, išakėti, augti, nupjauti ir taip toliau. Joje glaustai apdainuojamas visas avižapjūtės procesas.
Sutartinėse yra varijuojama tekstu, tačiau galimos ir, tam tikros, melodinės variacijos.
„Svarbiausia yra rinkėjos teisė keisti tekstą (ji pradeda, t.y. kuria, vis naują posmą, o kitos dainininkės kanono arba kitokiu principu kartoja rinkėjos pradėtą posmą).“
Pagal D. Račiūnaitę-Vyčinienę (2018)
Sutartinėms būdingas kartojimas – „kartojami atskiri žodžiai, eilutės ar jų dalys, ištisi posmai.“
Pagal Z. Slaviūną (1958)