Deivių epocha – tai žemdirbių bendruomenės, kurios beveik prieš 9000 metų pradėjusios kurtis Europos medžiotojų ir žvejų kaimynystėje, atsigabeno su savimi ne tik kviečius ir žirnius, bet ir naminius gyvūnus, o svarbiausia – išplėtojo Deivės religija paremtą pasaulėžiūrą. Jų palikimas – tūkstančiai įvairiausio dydžio skulptūrėlių, kurių didžioji dauguma vaizduoja moterį arba, remiantis Gimbutienės Senosios Europos hipoteze, Deivę Kūrėją.ai žemdirbių bendruomenės, kurios beveik prieš 9000 metų pradėjusios kurtis Europos medžiotojų ir žvejų kaimynystėje. Atsigabeno su savimi ne tik kviečius ir žirnius, bet ir naminius gyvūnus, o svarbiausia – išplėtojo Deivės religija paremtą pasaulėžiūrą. Jų palikimas – tūkstančiai įvairiausio dydžio skulptūrėlių, kurių didžioji dauguma vaizduoja moterį arba, remiantis M. Gimbutienės Senosios Europos hipoteze, Deivę Kūrėją.
Archeologinės deivių figūrėlės. Aut. nežinomas
Tripolės-Kukutenio kultūra – tai viena reikšmingiausių Europos neolito ir eneolito archeologinių kultūrų, datuojama 5 500–2 750 tūkst. m. pr. Kr., kuriai būdingi antropomorfinių moterų figūrėlių radiniai.
Marija Birutė Gimbutienė. Aut. nežinomas. Šaltinis – Valstybinė lietuvių enciklopedija
Marija Alseikaitė-Gimbutienė (1921–1994), žymi lietuvių archeologė, gyvenusi Amerikoje ir tyrinėjusi poleolito laikotarpio Europą.
Lietuvių archeologė Marija Gimbutienė žmogaus atvaizdus įpina į religinį kontekstą: jos akimis tie žmonės – tai Deivės ir Dievai. Archeologė laikotarpį, kuriame buvo kuriamos šios figūrėlės, įvardija Senosios Europos arba Deivės religijos sąvokomis.
M. Gimbutienė suformavo savo stereotipus, vėliau tapusius atskiros mokslo krypties – archeomitologijos – pamatu. Tai Deivė Paukštė, Gimimo Deivė, Auklė ir Madona, sustingusi nuoga Baltoji Deivė, Deivė gyvatė, Nėščioji Deivė, Atgimimo deivė ir pan. Visas šis Deivių panteonas supo Magna Mater – Deivę Motiną.
Vyrai archeologės akimis – tai dievai su paukščio kauke, jauni, stiprūs arba seni, ramūs Rūpintojėliai.
Sodai – tai Pasaulio modelis, Kosmoso, Visatos arba Rojaus sodo mažasis atspindys, tarpininkas tarp žemės ir dangaus. Šiaudų sodas lietuvių ir daugelio kitų Europos tautų tradicijose išlikęs dvasingo santykio su aplinka simboliu.
Šiaudiniai sodai
Sodo vėrimo procesas ilgas ir reikalaujantis ramybės bei susikaupimo. Tai iš sausų šiaudelių, tam tikra tvarka suvertų ant siūlo, sudaromi maži geometriniai elementai, kurie vėliau sujungiami į trimatį meno objektą.
Sodo vėrimo procesas ilgas ir reikalaujantis ramybės bei susikaupimo. Tai iš sausų šiaudelių, tam tikra tvarka suvertų ant siūlo, sudaromi maži geometriniai elementai, kurie vėliau sujungiami į trimatį meno objektą.
Marija Liugienė, sodų rišimo tradicijos puoselėtoja, tautodailininkė, dalinasi, kad kupiškėnai šiaudinį sodą vadino vėlių nameliu. Tikėta, kad vėlės grįžta į namus, kuriuose gyveno. Jonas Basanavičius savo studijoje rašė, kad vėlės iš skaistyklos paleidžiamos per Kūčias, per Kalėdas, o grįžusios ilsisi šiaudiniame sode. Pamatę, kad kabantis sodas sukasi, žmonės taip ir sakydavo: jau protėvių vėlės mus aplankė. Lietuviai mirusiuosius labai gerbė, užgauti blogu žodžiu bijojo ir tikėjo, kad protėviai per nuimtą derlių, taigi, per tą patį šiaudinį sodą, į gyventus namus aplankyti sugrįžta.
M. Liugienė su etnografiniu sodu. Asmeninio arch. nuotr.
Kai kuriuose Lietuvos regionuose sodų viduje kabindavo obuoliukus, saldainius, sausainius, riešutus, kankorėžius, kartais morkas, česnakus ar svogūnus. Tokio sodo viduje būtinai „pasodindavo“ iš šiaudų supintą senelį –sodininką. Sodo puošyba priklausė ir nuo regiono ir nuo metų laiko. Labiausiai paplitę puošybos elementai – žvaigždutės ir paukščiukai. Taip pat Lietuvos kultūrai svarbūs tokie augalai kaip rūta (darnos, doros, taurumo ir skaistumo simbolis), mirta ar kadagys (amžinybės, atsinaujinimo simbolis).
Šiaudinis sodas. LRT stop kadras. Šaltinis – lrt.lt
Pasak ilgametės sodų rišėjos, Vidos Sniečkuvienės, sodas lydėjo žmogų nuo lopšio, krikštynų, per kalendorines, apeigines šventes, vestuves. Į juos būdavo įpinama ne tik daug simbolinių prasmių, bet ir palinkėjimų.
Vidos Sniečkuvienės sodas. Aut. nežinomas. Šaltinis – vilniauskrastas.lt
2017 m. sodų rišimo tradicija įrašyta į Lietuvos Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Šiaudiniai sodai, dar vadinti liktoriumi, voru, dangumi, pasauliu, rojumi, sietynu, reketuku, aitvaru, miestu ir kitaip.
Sovijaus mitas – tai senovės lietuvių mitas, kuriame atsispindi laidojimo papročiai. Jis užrašytas XIII a. antroje pusėje.
Mite aprašomi trys laidojimo būdai, kurie buvo būdingi senovės Lietuvoje:
Atraskite šiame tapytojo Romualdo Petrausko darbe visus tris laidojimo papročius.
Sovijaus mitas. Aut. Romualdas Petrauskas
Paskaitykite Sovijaus mito ištrauką ir atraskite minimus tris laidojimo būdus.
„Sovijus buvo žmogus. Pagavęs laukinį šerną, išėmęs iš jo 9 blužnis, jis davė jas iškepti savo pagimdytiesiems. Tiems jas suvalgius, supyko ant gimusiųjų iš jo. Mėgino jis nueiti į pragarą. Pro aštuonerius vartus negalėjo, pro devintus savo norą patenkino per savo pagimdytąjį, tariant sūnų. Broliams supykus ant jo, išsiprašė jų: nuėjęs suieškosiu savo tėvą, ir atėjo į pragarą. O tėvui su juo pavakarieniavus, padarė jam guolį ir pakasė jį žemėje. Rytą paklausė jį, jiedviem atsikėlus: ar gerą atilsį turėjai. Tas jam sudejavo: ak! Kirminų ir roplių užėstas buvau. Vėl rytojaus dieną padarė jam vakarienę ir įdėjo į medžio kamieną (medį), ir paguldė jį. Rytą paklausė jį, ir tasai tarė: bičių ir daugybės uodų suėstas buvau, aiman, kaip sunkiai miegojau. Vėl rytojaus dieną padarė didžiulį ugniai laužą ir užkėlė jį ant ugnies. Rytą paklausė jį: ar gerai pailsėjai, o tasai jam tarė: kaip kūdikis lopšy saldžiai miegojau.“