Mūsų gyvenimas sukasi ratu: žiema–vasara, gyvenimas–mirtis. Ši kaita gamtoje yra savaime suprantamas, natūralus dalykas: visa augmenija ir gyvūnija gimsta, auga, o mirdama užleidžia vietą naujai gyvybei.
Žemė, besisukdama aplink saulę, pasiekia keturis svarbiausius taškus: žiemos saulėgrįžą (ilgiausia metų naktis), vasaros saulėgrįžą (trumpiausia metų naktis), pavasario ir rudens lygiadienius (dienos ilgumas susilygina su nakties).
Buvo tikima, kad, mirštant žmogui, nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri vėliau bendrauja su gyvaisiais, juos nuolat lanko. Lietuvių liaudies dainose sakoma, kad miręs žmogus atsisėdąs į „vėlių suolelį“, kad motinos mylimas sūnus tampąs „vėlių ženteliu“, o dukrelė – „vėlių martele“, kad jie išeiną pro „vėlių vartelius“. Tikėta, jog vėlės lankosi savo gyventose vietose, o mėgstamiausias lankymosi metas – gūdus ruduo.
Buvo tikima, kad, mirštant žmogui, nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri vėliau bendrauja su gyvaisiais, juos nuolat lanko. Lietuvių liaudies dainose sakoma, kad miręs žmogus atsisėdąs į „vėlių suolelį“, kad motinos mylimas sūnus tampąs „vėlių ženteliu“, o dukrelė – „vėlių martele“, kad jie išeiną pro „vėlių vartelius“. Tikėta, jog vėlės lankosi savo gyventose vietose, o mėgstamiausias lankymosi metas – gūdus ruduo.
Nuo Vėlinių iki Saulėgrįžos – tai laikas, kai mūsų protėvių vėlės priartėja prie gyvųjų pasaulio. Tai tamsusis periodas, kurio metu gamta išgyvena mirties etapą. Tamsa tęsiasi, iki kol Elnias devyniaragis atneša saulę ant savo ragų.
Apie elnio simboliką pasakoja mitologas Dainius Razauskas:
TV kultūros laidų ciklas „Baltų šventadieniai" | „Žiemos saulėgrįža“ (31 laidos fragmentai). Projekto autorė ir vadovė Nijolė Jačėnienė. Rengėjas – VšĮ „Vieno aktoriaus teatras" (2019)
Pavasario ir vasaros šventės – tai gyvybės ir gyvasties šventimas.
Vasaros saulėgrįža – tai ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties metas. Pagrindinis šventės tikslas – užtikrinti augalų augimą bei klestėjimą, apsaugoti derlių nuo stichinių nelaimių, dvasių, raganų.
Vanduo
Vasaros saulėgrįžos šventėje ypač didelę reikšmę turėjo vanduo. Vanduo, lietus suteikia Žemei jėgų auginti vaisius.
Vanduo
Vasaros saulėgrįžos šventėje ypač didelę reikšmę turėjo vanduo. Vanduo, lietus suteikia Žemei jėgų auginti vaisius.
Ugnis
Apeigos baigdavosi vakare prie laužo – šis paprotys gajus iki šiol. Prie laužų žmonės sėdėdavo iki pat saulėtekio. Apeiginė ugnis apvalo ir gydo.
Ugnis
Apeigos baigdavosi vakare prie laužo – šis paprotys gajus iki šiol. Prie laužų žmonės sėdėdavo iki pat saulėtekio. Apeiginė ugnis apvalo ir gydo.
Stebulė
Senas paprotys yra statyti aukštas kartis, ant jų uždėti ratą arba stebulę ir padegti. Ratas simbolizavo Saulę ar jos vežimą.
Stebulė
Senas paprotys yra statyti aukštas kartis, ant jų uždėti ratą arba stebulę ir padegti. Ratas simbolizavo Saulę ar jos vežimą.
Lygiadienis – tai laikas, kai dienos trukmė tampa tokio pat ilgio kaip ir naktis. Pavasario lygiadienis vyksta apie kovo 20 dieną, o rudens lygiadienis apie rugsėjo 21 dieną.
Rudens lygiadienis
Rudens lygiadienis mūsų protėviams buvo svarbus ne tik dėl astronominės reikšmės. Jis žymėjo derliaus nuėmimo pabaigą ir gamtos perėjimą į ramybės laikotarpį. Tai buvo metas padėkoti žemei už derlių ir pasiruošti ilgai žiemai. Šio laikotarpio papročiai ir apeigos buvo glaudžiai susijusios su gamta, žemdirbystės ciklais bei derliaus šventėmis.
Rudens lygiadienis mūsų protėviams buvo svarbus ne tik dėl astronominės reikšmės. Jis žymėjo derliaus nuėmimo pabaigą ir gamtos perėjimą į ramybės laikotarpį. Tai buvo metas padėkoti žemei už derlių ir pasiruošti ilgai žiemai. Šio laikotarpio papročiai ir apeigos buvo glaudžiai susijusios su gamta, žemdirbystės ciklais bei derliaus šventėmis.
Pavasario lygiadienis
Pasak etnologo Liberto Klimkos, žemdirbių kultūros kraštuose buvo priimta visus kalendorinius metus skaičiuoti nuo pavasario. Kadangi nebuvo nei tikslių laikrodžių, nei astronominių prietaisų, tai tik iš paprasčiausių stebėjimų būdavo skelbiama žinia, kad pavasaris jau atėjo. Pavasario lygiadienio metu saulė teka tiksliai rytuose, o leidžiasi – tiksliai vakaruose.
Pasak etnologo Liberto Klimkos, žemdirbių kultūros kraštuose buvo priimta visus kalendorinius metus skaičiuoti nuo pavasario. Kadangi nebuvo nei tikslių laikrodžių, nei astronominių prietaisų, tai tik iš paprasčiausių stebėjimų būdavo skelbiama žinia, kad pavasaris jau atėjo. Pavasario lygiadienio metu saulė teka tiksliai rytuose, o leidžiasi – tiksliai vakaruose.