Eglė Gelažiūtė-Pranevičienė (2021), apibrėždama postfolklorą, teigia, kad „Postfolkloras iš esmės yra tai, kas atsiranda „grynąjį“ folklorą jungiant su bet kuria menine kryptimi – muzika, daile, literatūra.“
Eglė Gelažiūtė–Pranevičienė. Aut. nežinomas. Šaltinis – kult.lt
Eglė Gelažiūtė-Pranevičienė (2021) akcentuoja, kad „vieni pirmųjų folkloro įkvėptos šokių elektroninės muzikos kūrėjų Lietuvoje – su industrine technomuzika daug dirbusi grupė „Exem“, 1996 m. išleidusi dviejų dalių albumą „Atlanta“, kuriame skamba tuo metu negirdėti elektroninės muzikos ir folkloro kūriniai: „Leliumoj“, „Rūta žalioji“, „Karvelėlis“, „Kuršiai“ ir kt. Čia dainuoja skirtingi atlikėjai, kai kur dainos atliekamos daugiabalsiškai – įdomu, kad didesnių kolektyvų atliekamos dainos, įdainuotos keliais balsais, elektroninėje muzikoje iki šiol yra pasitelkiamos labai retai.“
Eglė Gelažiūtė–Pranevičienė. Aut. nežinomas. Šaltinis – researchgate.net
Algirdas Klova (2012) pažymi, kad „Iki XX a. devintojo dešimtmečio pradžios Lietuvos folkloro ansambliai siekė kuo tiksliau atkartoti etnines regionines dainavimo ir grojimo tradicijas, išsaugoti tarmes ir muzikinius dialektus. Taigi muzikinis folkloras buvo suvokiamas kaip muziejinė vertybė, kurią svarbu išsaugoti ir autentiškai atkartoti. Tiesa, dažniausiai tai vyksta ir dabar. Apie 1983 metus šią nuostatą ėmė keisti kūrybiškesnis santykis su tradicija.“
Algirdas Klova. Aut. nežinomas. Šaltinis – vle.lt
Pasiklausykite grupės „Exem“ atliekamos dainos Kuršiai:
Susipažinkite su kai kuriomis straipsnyje minimomis ir postfolkloro kūrinius atliekančiomis grupėmis.
„Kūlgrinda“
Apie šią grupę Algirdas Klova (2012) teigia, kad „ansamblis susikūrė 1990 metais. Jo nariai pasipuošę pagal archeologinius radinius atkurtais drabužiais. Ansamblio repertuare – Lietuvos folkloras, sutartinės, skamba kanklės, dūdmaišiai, skudučiai ir būgnai. „Kūlgrinda“ – šiuolaikiškas požiūris į folklorą, ji tęsia senąsias tradicijas ir pritaiko jas šiuolaikiniam gyvenimui. Ansamblis dalyvauja ir tradicinėse kalendorinėse šventėse, ir neofolkloro (neofolko), roko, avangardo muzikos koncertuose ir festivaliuose, jiems suteikia lietuviškumo dvasios.“
Apie šią grupę Algirdas Klova (2012) teigia, kad „ansamblis susikūrė 1990 metais. Jo nariai pasipuošę pagal archeologinius radinius atkurtais drabužiais. Ansamblio repertuare – Lietuvos folkloras, sutartinės, skamba kanklės, dūdmaišiai, skudučiai ir būgnai. „Kūlgrinda“ – šiuolaikiškas požiūris į folklorą, ji tęsia senąsias tradicijas ir pritaiko jas šiuolaikiniam gyvenimui. Ansamblis dalyvauja ir tradicinėse kalendorinėse šventėse, ir neofolkloro (neofolko), roko, avangardo muzikos koncertuose ir festivaliuose, jiems suteikia lietuviškumo dvasios.“
Pasiklausykite „Kūlgrindos“ atliekamų dainų:
Oi lylialia, kalnas kalnelis
Čiūtyta rūtyta, kas daržėly tvara
Pamarėmis mergelė vaikščiojo
„Žalvarinis“
Ši grupė – žymiausia Lietuvos folkroko grupė iš Vilniaus. Aštrūs gitariniai rifai, roko pulsavimas, folkloras, jo interpretacijos ir šiuolaikinių muzikos stilių sintezė, visa tai – ŽALVARINIS. Lietuviškos dainų tradicijos, ugningumas ir šiuolaikinės ne tik roko, bet ir bliuzo bei pasaulio muzikos įtakos sukuria nepamirštamą, galingą sprogstamąjį muzikinį mišinį.
2001 metais grupę įkūrė kompozitorius, prodiuseris, gitaristas ir vokalistas Robertas Semeniukas. Šiuo metu grupėje dalyvauja vokalistė Sigita Jonynaitė, Robertas Semeniukas, koncertuose talkina sesijiniai muzikantai.“
Ši grupė – žymiausia Lietuvos folkroko grupė iš Vilniaus. Aštrūs gitariniai rifai, roko pulsavimas, folkloras, jo interpretacijos ir šiuolaikinių muzikos stilių sintezė, visa tai – ŽALVARINIS. Lietuviškos dainų tradicijos, ugningumas ir šiuolaikinės ne tik roko, bet ir bliuzo bei pasaulio muzikos įtakos sukuria nepamirštamą, galingą sprogstamąjį muzikinį mišinį.
2001 metais grupę įkūrė kompozitorius, prodiuseris, gitaristas ir vokalistas Robertas Semeniukas. Šiuo metu grupėje dalyvauja vokalistė Sigita Jonynaitė, Robertas Semeniukas, koncertuose talkina sesijiniai muzikantai.“
Pasiklausykite grupės „Žalvarinis“ atliekamų dainų:
Gaudė vėjai (akustinė versija)
Dėl žalio žolyno
Trep trep
Gaudė vėjai
Pasaulio muzikos (World music) terminas vis labiau populiarėja pasaulyje – „Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyne“ pateikiama, kad tai „liaudies muzika; įvairių (pvz., mišrių) žanrų muzika; tradicinė pasaulio kultūrų muzika (kartais – ir populiarioji Vakarų muzika)“.
Algirdas Klova (2012) išskiria svarbiausius šios muzikos aspektus.
„XX a. 8–9-ojo dešimtmečių sandūroje JAV ir Vakarų Europoje pradėjo rastis dar viena folkloro medžiagos ar jos elementų panaudojimo kryptis – pasaulio muzika (world music). Iš pradžių ji pradėjo ryškėti kaip afrikiečių folkloro jungtis su roko muzika.“
„Vėliau imta domėtis ne tik Afrikos, bet ir Azijos, Lotynų Amerikos, Australijos aborigenų, Naujosios Zelandijos maorių bei kitomis kultūromis. Jos jungiamos jau ne vien su roku, bet ir su džiazu, disko, techno ir kita muzika. Tai vis dar vadinama pasaulio muzika, nors daugelis muzikantų šio apibūdinimo vengia.“
„Lietuvą ši muzikinė banga pasiekė vėluodama mažiausiai dešimtmečiu. Pirmąja šios muzikos „kregžde“ Lietuvoje galima laikyti folkloro ansamblio „Ratilio“ instrumentinės grupės (vad. Algirdas Klova) ir roko grupės „Antis“ (vad. Algirdas Kaušpėdas) bendrą pasirodymą Vilniaus sporto rūmuose 1987 m. gruodžio 26 dieną. Tada šie kolektyvai kartu atliko Algirdo Klovos kompoziciją „Grojam taip, kaip mokam, bet visi drauge“ bei du lietuvių liaudies šokius. Kompozicijoje sutartinių dermija ir ritmika buvo sujungta su rokui būdinga harmonija ir pulsacija.“
„Linas Rimša 2003 m. parengė „Sutartinės Party“ – vieną ryškiausių jo ir Lino Paulauskio eksperimentinių projektų, kuriame sutartinės jungiamos su elektronine muzika ir džiazo elementais. Originaliais eksperimentais garsėjantys kūrėjai peržengia įvairias ribas, ieško netikėtų jungčių, transformuodami etninės muzikos paveldą, populiarų operos repertuarą, šiuolaikinės akademinės muzikos kūrinius. “
„Kaip vieną ryškiausių asmenybių, kurio kūrybinė veikla jungia folklorą, elektroninę muziką ir kitus eksperimentus, norėčiau įvardinti Donį. Šis eksperimentinės muzikos kūrėjas iš kitų išsiskiria tuo, kad yra muzikas profesionalas, mokytojas, kolektyvų vadovas.<...> Kurdamas Donis naudoja autentiškus ir modifikuotus lietuvių liaudies bei elektroninius instrumentus <...>. Ypatingas dėmesys Donio kūryboje skiriamas autentiškam folklorui, kurį menininkas jungia su šiuolaikinės muzikos garsynu.“
Dar viena folkroko grupė – „Atalyja“. Vilniaus etninės kultūros centro tinklapyje apie šią grupę rašoma, kad „Svarbiausią repertuaro dalį sudaro kalendorinės dainos, sutartinės, karinės-istorinės, vestuvinės dainos. <...> Muzikantai nevengia eksperimentuoti ir tradicinių dainų melodijas praturtina klasikinio roko, metalo roko, bliuzroko, funk, progresyviojo roko, indų klasikinės muzikos elementais, tradicinius lietuvių instrumentus išradingai jungia su elektrine ir bosine gitaromis, mušamaisiais. Kai kurioms dainoms savitą rytietišką atspalvį suteikia indų instrumentai: bansuris (skersinė bambuko fleita) ir tabla (porinis būgnas).“
Pasiklausykite vienos iš šio Pasaulio muzikos projekto dainų (Pokrovskije kolokola 2015. Kompozitorius Linas Rimša.):
Pasiklausykite Solo & Indrė. Manssani - Bitelė:
Indrė Jurgelevičiūtė ir Solo Cissokho Long Byčo festivalyje „Music Tastes Good“ (Kalifornija, JAV). Aut. Mike Amico
Perskaitykite straipsnio „Tarpkultūrnio world muzikos projekto „Solo & Indrė“ pristatymas Berlyne“ ištraukas ir pasidomėkite, kas yra „Solo&Indrė“.
„Tarpkultūrinis world muzikos projektas „Solo & Indrė“ spontaniškai gimė įrašų studijoje Vilniuje 2015-ais metais ir akimirksniu virto pasaulyje labai gerai įvertintu debiutiniu albumu.“
„Afrikietiškos koros (Vakarų Afrikoje paplitusio styginio instrumento) ir lietuviškų kanklių stygų garsai susipina taip organiškai, kad sunku atskirti, kur baigiasi vieni ir prasideda kiti. Patys atlikėjai teigia, kad pati muzika pasirenka judėjimo kryptį, kai jiedu pradeda groti savo melodijas, lyg pokalbyje sujungdami jas į vieną muzikinę istoriją.“