Piršlybos
Kelias į šeimą prasidėdavo piršlybomis. Piršlybos – dalykas rimtas, juk savųjų vaikų ateitis sprendžiama. Todėl papročiai čia sudėtingi, o eiga – netrumpa.
Vien dalių kiek: atklausai, pažintuvės, kraičio derybos, peržvalgos, suderėtuvės, užsakai, sužadėtuvės!
Mūsų krašte nebūdavo taip, kad tėvai sutartų sutuokti vienas kito nemačiusius jaunuosius. Turgaus ar atlaidų dieną vaikinas tą mergaitę, kurios tėvų sutikimo jau atsiklausta, kviesdavosi į miestelio arbatinę pažintuvėms – pasikalbėti, susipažinti, truputį pasivaišinti, išgauti jos palankumą piršlyboms.
Tą pasimatymą dar vadindavo žvalgais, sąvadynomis. Rimtos derybos prasidėdavo piršliui trečiąjį kartą atjojus į merginos namus. Tik dėl visko (pasogos, kraičio ir kt.) kuo smulkiausiai susitarus, piršlys iš nuotakos gaudavo jaunajam parnešti gerą ženklą – išsiuvinėtą nosinę ir juostą, o būsimai anytai – stuomenį drobelės arba skarą.
Pagal Libertą Klimką (2013)
Piršlys. XX a. 3 dešimtmetis. Aut. B. Buračas
Iškepti pirmąją duoną – merginos pilnametystės ženklas
Merginos iš savo motinų mokydavosi kepti duoną. Iškepti pirmąją savo duoną – pilnametystės ženklas. Paragavęs dukros keptos duonos tėvas ją pabučiuodavo, o suolą, ant kurio sėdėdavo prie pietų stalo, apsukdavo durų link – jei išsikepei savo pirmąją duoną, gali laukti piršlių.
Tėvas pasakydavo, kiek išgalės skirti kraičio. Aukštaitijoje motina dukrą nusivesdavo į bendrą kaimo pirtį. Ten susirinkusias moteris vaišindavo „dukters rūgščia“, tuo apskelbdama, kad namuose jau esama nuotakos. Tegu toji žinia eina per kaimus…
Po vestuvių jaunamartė gaudavo anytos leidimą iš savo raugo iškepti duoną, įkūrus krosnį tėvų namų ugnimi. Tačiau, jeigu gyvendavo su anyta ir šešuru bendrai, tai tik tą vieną kartą: duonos kepimas – tikrosios namų šeimininkės privilegija.
Pagal Libertą Klimką (2013)
Lietuviška ruginė duona. Aut. nežinomas
Marti, jaunamartė
Marti – sūnaus žmona. Ką tik į vyro namus įžengusi marti buvo vadinama jaunamarte. Kai kuriose tarmėse sūnaus žmoną vadindavo vien mažybine forma – martelė: „Mana duktė – jo martelė.“ Kalbininkai giminystės terminą marti sieja su žodžiu merga.
Pagal Rūtą Buivydienę (1997)
Vidurio Aukštaitijoje XIX a. viduryje dėvėti moters drabužiai. Ištekėjusios moters galvą dengia nuometas. Aut. R. Penkauskas
Anksti kėlus, jaunam vedus gailėtis neprisieina.
Norima pasakyti, kad anksti atsikėlęs gali daug darbų nudirbti, o jaunas vedęs – anksti susilauksi ir užauginsi vaikus.
Norima pasakyti, kad anksti atsikėlęs gali daug darbų nudirbti, o jaunas vedęs – anksti susilauksi ir užauginsi vaikus.
Ilgą iešmą bedrožiant šuo kepsnį nuneša.
Manoma, kad jeigu ilgai deriesi dėl vedybų, gali taip ir nesusiderėti.
Manoma, kad jeigu ilgai deriesi dėl vedybų, gali taip ir nesusiderėti.
Gražumu sotus nebūsi.
Taip sakoma, kai norima paminėti, kad reikia dirbti, jeigu nori kažką turėti.
Pagal Kazį Grigą (1987)
Taip sakoma, kai norima paminėti, kad reikia dirbti, jeigu nori kažką turėti.
Pagal Kazį Grigą (1987)
Namų ir lauko darbus šeimos nariai pasiskirstydavo pagal lytį ir amžių. Pagrindiniai darbininkai žemdirbių šeimose buvo vyrai, antrą vietą užėmė moterys. Seneliai ir vaikai dirbo lengvesnius, pagal savo jėgas, darbus.
Moterų darbai – daržų ravėjimas bei sodinimas, priežiūra, derliaus nuėmimas, šieno grėbimas, mėšlo kratymas, rugių ir vasarojaus (vasarinių rugių) pjovimas, linų rovimas, klojimas, mynimas, šukavimas, pagaliau verpimas, audimas, mezgimas bei nėrimas, avių kirpimas, vilnų karšimas bei verpimas, vilnonių audinių vėlimas.
Taip pat moterys privalėjo baltinius siūti, skalbti, prižiūrėti švarą namie ir kieme. Be to, moterys turėjo melžti karves, daryti sūrius, varškę, sviestą.
Kasdieniniai moterų darbai buvo maisto ruošimas, duonos kepimas, šeimos maitinimas, indų plovimas. Taigi moterų darbams nebūdavo galo. Naktimis neretai reikėdavo pasūpuoti ir lopšyje gulinčius kūdikius, kurių vis atsirasdavo kas dveji treji metai.
Pagal Pranę Dundulienę (1999)
Alytė Buračaitė velėja žlugtą upėje. Sidarių kaimas, Šiaulėnų valsčius, 1931 m. Aut. B. Buračas
Skalbinių velėjimo kultuvė. Šaltinis – Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius
Kočėlai skalbiniams kočioti, lyginti. Aut. V. Balkūnas. Šaltinis – Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos muziejus
Lietuvių liaudies sakmė apie moterų ir vyrų darbus
Lietuvių liaudies sakmėje pasakojama, kad moterų darbai niekada nesibaigiantys, nes, kai seneliu pasivertęs Dievas avižas grėbiančios moters paprašęs parodyti kelią, šioji atsakė neturinti laiko, tad senelis jai palinkėjęs visą gyvenimą dirbti ir neturėti laiko. Žemę ariantis vyras – priešingai – paprašytas parodyti kelią, sustabdęs arklį, pavėdėjęs senelį ir paaiškinęs, kur eiti, todėl vyrai ne tik daug dirba, bet ir turi laiko pailsėti.
Pagal Pranę Dundulienę (1999)
R. Vaitiekauskienės paveikslas „Darbininko daina“. Projektas „Skambėk, daina, nutapyta!“
Vyrų darbai
Vyrams priklausė dirbti žemę: arti, akėti, mėšlą vežti, sėti, šieną pjauti, per javapjūtę pėdus rišti (vėliau ir kirsti), gubas statyti, javus vežti, kulti, vėtyti, žiemą gyvulius šerti, dirbti darbo įrankius, vyti pančius ir virves. Vyrai turėjo pasirūpinti kuru: malkų atvežti iš miško ir sukapoti.
Nors vyrų darbai buvo sunkesni, bet, juos atlikę, ypač vakarais, keli vyrai retkarčiais sueidavo į vieną pirkią, čia kalbėdavosi, pasakodavosi apie senovę, praėjusius karus, nepaprastus įvykius, atsitikimus, ką vaikai ir jaunuoliai ypač atsimindavo.
Pagal Pranę Dundulienę (1999)
Aria arkliais, 1925 m. Aut. nežinomas
Sėtuvė, Aukštaitija, XX a. pirma pusė
Spragilai javams kulti
Vejamos virvės. Šaltinis – Kėdainių krašto muziejus
Sugyvenimas šeimoje
Šeimoje stengtasi gyventi taikiai, bet pasitaikydavo ir nesutarimų. Kad susipykimo ir susibarimo yra sunku išvengti, rodo patarlės ir priežodžiai:
Vyras ir žmona pykdavosi nedažnai ir trumpai. Priežodis sako:
Nesutarimų kildavo dėl įvairų darbų, vaikų auklėjimo, skirtingų pažiūrų, tačiau vyro ir žmonos susipykimas buvo tik tarpusavis, „iš namų neišeidavo“, slepiamas nuo pašalinių akių, nes tai buvo laikoma nepadorumu.
Pagal Pranę Dundulienę (1999)
Valstiečių Vilkovskių šeima, Labguvos apskritis, iki 1944 m. Aut. nežinomas
Kūdikio laukimas
Lietuvių šeima laikė garbe turėti daug vaikų. Neturėti vaikų – didelė nelaimė, taip pat gėda prieš kaimynus ir gimines.
Per piršlybas ir vestuves, kad dukra būtų vaisinga, motina atlikdavo maginius veiksmus.
Kupiškio apylinkėse, su piršliais sutarus vestuves, būsimos jaunosios motina sušluostydavo nuo stalo trupinius į prijuostę ir, nunešusi į tvartą sušerdavo veršingai karvei, kad dukterį Dievas laimintų vaisiumi.
Vaikų troško ir vyrai. Pavyzdžiui, Ožkinių kaime jaunikis, važiuodamas pirštis, išgerdavo žalią kiaušinį, kad gautų vaisingą pačią. Važiuodamas į jungtuves jaunikis įsidėdavo į kišenę pilną javo varpą, kad gyvenimas būtų pilnas. Grįžęs tikrindavo – kiek iš varpos iškrito grūdų, tiek bus vaikų.
Būsimo kūdikio savotiškas auklėjimas prasidėdavo nėštumo metu: nėščia moteris vengdavo nusižengti Dievui, žmonėms, ypač artimiesiems. Tai darė todėl, kad jos kūdikis būtų fiziškai ir morališkai visavertis, doras, teisingas, gero būdo, gražus bei sveikas. Šeimos nariai, giminės, kaimynai privalėjo ją saugoti nuo nemalonumų, susierzinimo.
Pagal Pranę Dundulienę (1999)
Aukštaičių pastatomas lopšys, XX a. pr. Aut. nežinomas
Kūdikio gimimas
Atėjus laikui gimdyti buvo kviečiama pribuvėja, vadinamoji bobutė, kuri naujagimį priimdavo, nuprausdavo ir atlikdavo pirmąsias gimimo apeigas. Naujagimį maudydavo medinėje geldoje, galvutę aprišdavo skarute, kūdikį suvystydavo drobiniais vystyklais ir paguldydavo ant pagalvės lovoje.
Naujagimį pirmiausia parodydavo tėvui. Rytų Lietuvoje tėvą pirkion kviesdavo šiais žodžiais:
– Iš nežinomų kraštų, iš negirdėtų šalių atvyko dar nematytas svečias. Jis sakosi esąs tavo giminaitis, ar nori jį pamatyti, savo giminaičiu pavadinti?
Tėvas atsakydavo:
– Noriu!
Pagal Pranę Dundulienę (1999)
Paklausykite lietuvių liaudies lopšinės „Aaaa, pupa“.
Krikštynos (1936 m.). Nuotrauka iš ,,Elektrėnų kronikos” svetainės.
Lietuviai krikštynas keldavo nuo kūdikio gimimo praėjus savaitei, kartais – ilgesniam laikui. Kūmais buvo kviečiami gerbiami žmonės (kad jų savybės persiduotų krikštavaikiui). Krikštatėvių institucija (kūmystė) buvo suvokiama kaip metafizinis kraujo ryšys; mirus tėvams krikštatėviai turėjo rūpintis našlaičiais, drausta tuoktis su krikštavaikiais.
Pagal Ireną Reginą Merkienę
Moteris ir vyras prie tradicinės pirkios. Aut. nežinomas. Šaltinis – Lietuvos liaudies buities muziejus