Paprotinio elgesio ir tradicinio etiketo ypatybės

Eidami pro dirbančiuosius, lietuvininkai linkėdavo: „Dieve, padėk!“, pro rugių sėjėjus – „Kad Dievs prie rankos rugius prineštų!“, su kuo atsisveikinant ar minint trečią asmenį – „Kad Dievs sveikatos duotų!“;  laidojant ar minint mirusįjį – „Kad linksmas danguj būtų!“

Pagal Mažosios Lietuvos enciklopediją

• Anksčiau tradicinės etiketo formulės buvo linkėjimai, sakant gerus norus ir jausmus. Linkima laimės, sveikatos, derlingų metų, sėkmės darbuose, soties valgantiems ir kt.

• Linkėta ir per tarpininką, pavyzdžiui, „Duok šimtą labų dienelių, duok šimtą labų naktelių!“. Į linkėjimus atsakoma padėkos žodžiais. Būta ir humoristinių atsakymų.
• Įėjęs į gryčią, kepurę kiekvienas nusiimdavo. Su kepure niekada nesėsdavo prie stalo.

Tradicinis elgesys lėmė pagarbų tėvų ir vaikų santykį. Privalu buvo gerbti tiek tėvams vaikus, tiek vaikams tėvus. Tai užkoduota tiek papročiuose, tiek tautosakoje. Pavyzdžiui, sėdant prie apeiginio stalo, garbingiausioje vietoje sėsdavosi vyriausias šeimos narys, tačiau apeigine vakariene dalinosi visi kartu, neišskiriant nė pačių mažiausių šeimos narių.

Tradicinėje lietuvių kultūroje pagarba motinai būdavo kasdien reiškiama maloniausiais žodžiais. Motinėlyte, močiužėle, mamaite, močiuže, mamulėle, motinėlyte, mamyčiuke, mamužyte – tokių malonybinių kreipinių tautosakos rinkėjas Vilius Kalvaitis savo 1910 m. išleistoje knygelėje „Lietuviškų vardų klėtelė“ surašė apie devyniasdešimt devynis.

Baltų folkloro „Youtube“ kanale publikuoto vaizdo įrašo „Lietuvių folkloro šaknys“ ištraukoje pamatysite mergvakario inscenizaciją. Mergvakario metu jaunoji tarsi atsisveikina su draugėmis, su tėvais, su senuoju gyvenimu, kad galėtų sėkmingai pereiti į kitą gyvenimo etapą.