K. Navicko karpinys
Kas yra tautosaka? Tautosaka yra žodinės kultūros dalis, apimanti liaudies pasakas, padavimus, legendas, sakmes, dainas, posakius, pasakojimus ir kitas tradicines žodines išraiškas, kurios perduodamos iš kartos į kartą per žmones.
Viena iš tautosakos paskirčių – išsaugoti tradicijas. Tautosakos kūriniai – tarsi liaudies išminties lobynai, nusakantys deramo elgesio taisykles ir normas. Ar tautosakos kūriniuose rastume pagarbaus bendravimo pavyzdžių? Neabejotinai, taip.
Pažiūrėkite VšĮ „Vieno aktoriaus teatras“ rengtos laidos „Post scriptum“ ištrauką, kurioje išgirsite, kad net vaikiškos dainelės žodžiuose gali būti užkoduota daug prasmių, atskleidžiančių pagarbaus elgesio normas.
TV kultūros laida „Post scriptum“. Projekto autorė ir vadovė Nijolė Jačėnienė. Rengėjas – VšĮ „Vieno aktoriaus teatras" (2017)
E. Abariūnienės paveikslas „Laima“
Pasakose atsispindi visiems žmonėms būdingi siekiai. Ir pasakų herojai, ir realūs žmonės siekia:
Bronislava Kerbelytė, 2011
Ruginė duona. Šaltinis – Atostogoskaime.lt
Pasakose galima rasti įvairių patarimų, pavyzdžiui, kaip išspręsti priešpriešą savas – svetimas. Svetimieji pasakose, pasidaliję maistu ir kartu pavalgę, tampa sąjungininkais ir gali pasitikėti vienas kitu.
Senų senovėje, kai žmonės neturėjo maisto pertekliaus, atidavęs alkanajam dalį savo maisto žmogus iš tikrųjų dovanodavo jam gyvybę. Be abejo, tokiu elgesiu jis pelnydavo visišką pasitikėjimą ir padėką. Kilnus dalijimasis maistu ilgainiui virto svetingumo papročiu, bet neprarado ir svarbiausios pirmykštės paskirties – padėti žmonėms suartėti.
Pagal Bronislavą Kerbelytę (2011)
Sakmėse taip pat galima rasti pamokymų, kaip pagarbiai elgtis tam tikrose situacijose, pavyzdžiui, pasakoma, ką žmonės tam tikros šventės metu daro, ką reikia daryti, arba kokie veiksmai draudžiami, kaip pagarbiai elgtis su mirusiųjų vėlėmis, naminiais gyvūnais ir pan.
Pasiklausykite „Tilidūda dainelės“ pasakos Dangus griūva, aktorių Vitalijos Mockevičiūtės ir Nerijos Varnelytės sekamos dzūkiškai:
Kuris šios pasakos gyvūnas vertas pagarbos? Už ką?
Taip – tai meška. Ji ramiai išanalizuoja situaciją, išsiaiškina aplinkybes ir, supratusi esmę, nuramina kitus pasakos veikėjus. Mešką galima pamatyti ne vienoje pasakoje, ne vienoje dainoje – juk meška kažkada buvęs toteminis gyvūnas.
Taip – tai meška. Ji ramiai išanalizuoja situaciją, išsiaiškina aplinkybes ir, supratusi esmę, nuramina kitus pasakos veikėjus. Mešką galima pamatyti ne vienoje pasakoje, ne vienoje dainoje – juk meška kažkada buvęs toteminis gyvūnas.
B. Kerbelytė knygoje „Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės“ mini, kad, atkreipiant dėmesį į pasakų siužetus, galima „iššifruoti“ daugelį pagarbaus elgesio taisyklių.
Pasakose dažnas siužetas, kai supykusi motina keikia savo sūnų – sūnus vestuvių dieną dingsta / sūnūs pavirsta varnais ir palieka namus.
Tai yra įspėjimas tėvams savo vaikų nekeikti.
Tai yra įspėjimas tėvams savo vaikų nekeikti.
Pasakose dažnas siužetas, kai dviejų brolių pašiepiamas trečias jauniausias brolis, laikomas „kitokiu“, „kvaileliu“ savo išmintimi laimi karalystę, karalaitės ranką ir širdį.
Tai yra įspėjimas pagarbiai elgtis su kiekvienu žmogumi.
Tai yra įspėjimas pagarbiai elgtis su kiekvienu žmogumi.
Pasakose dažnas siužetas, kai našlaitė, likusi miške viena, pagaili pelės, nors liepiama pelę nuvyti, pavaišina ją koše, todėl išvengia nelaimės.
Tai yra įspėjimas pagarbiai elgtis su kiekvienu gyvu padaru.
Tai yra įspėjimas pagarbiai elgtis su kiekvienu gyvu padaru.
Tautosaka, o ypač patarlės, laikui bėgant kinta. Įsitikinkite tuo pasiklausę Ukmergės KC parengto įrašo „Dėdienytė ir Agotėlė. Patarlės“ ištraukos.
Vaizdingų, šmaikščių posakių buvo galima išgirsti įvairiose situacijose. Tačiau šie posakiai nėra nemandagūs ar įžeidūs, jei panaudoti tinkamomis aplinkybėmis.
Pavyzdžiui:
– Kur buvai, dėde, kai šalo? – sako pavėlavusiam šeimos nariui prie valgio. Be abejonės, pavėlavusiojo nepalikdavo alkano, tačiau, antra vertus, vėluoti buvo nemandagu.
Jei kas netyčia užsrėbia labai karštos sriubos, tai nudegęs sako:
– O, kad aukštai dangus!
Kiti jam tuomet atsako:
– Ant ugnies virta.
Jei vaikas valgydamas ima verkšlenti, kad jo valgis labai karštas, jo paklausdavo:
– Turi po nosia vėją?
Jei kuris šeimos narys pasninko metu užsimiršęs paprašydavo mėsos, jam atsakydavo:
– Bėk pas vilką – gausi mėsos.
Kai išalkęs kiek užvalgo, sako:
– Badus atgavau.
– Su alkanais jau galėsiu kentėt.
– Kuomet geriausias laikas valgyti? – kai išalkęs esi.
Vaizdingi posakiai daug lengviau įsimenami. Todėl jie buvo puiki priemonė išmokti tinkamo elgesio. Žvilgtelkite į šiuos posakius.
Ar galėtumėte pasakyti, kurie iš jų moko nepersivalgyti?
Jei pasirinkote 4 ir 6 posakius – puiku. Jei ne – dar kartą įsiskaitykite į visus septynis.
Jei pasirinkote 4 ir 6 posakius – puiku. Jei ne – dar kartą įsiskaitykite į visus septynis.
Kiekvienos tautos dainos, kitaip nei pasakojamoji tautosaka, priklauso savitiesiems tradicinės kultūros tekstams. Nelengva nustatyti dainų amžių, kas ir kada jas sukūrė, bet žinoma, kad lietuvių liaudies dainos buvo pradėtos sąmoningai rinkti ir publikuoti tik XIX a. pirmojoje pusėje. Per porą šimtmečių buvo užrašyta daugiau nei pusė milijono lietuvių liaudies dainų tekstų, kiek mažiau – jų melodijų. Visa tai saugoma Lietuvių tautosakos archyve, kuris yra Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Dainomis buvo perteikiamos skirtingos emocijos: norintiems pajuokauti tiko humoristinės dainos, ką nors pamokyti ar sudrausti – didaktinės dainos.
Pagal Saulę Matulevičienę
V. Kašinsko paveikslas „Ant kalno jovaras stovėjo“
Tradicinių dainų gausa skirstoma pagal tipus, žanrus ir pan. Dažniausi sutinkami dainų žanrai: kalendorinių apeigų, darbo, vestuvių, krikštynų, vaišių, vaikų, mitologinės, karinės, istorinės, emigrantų, šeimos, jaunimo, meilės dainos, romansai, baladės, dainos apie gamtą, sutartinės, raudos ir t. t. Daina – ypatingas tautosakos žanras tuo, kad, norint ją pajusti, būtina ją dainuoti pačiam. Daina – dvasios atgaiva ir maitintoja. Tereikia įsiklausyti į bet kurios dainos žodžius, paanalizuoti jos simbolius, ir tikrai suprasite, kad lietuvių tradicinės dainos kupinos pagarbos žmogui, gamtai ir visai visatai.
V. Kašinsko paveikslas „Ant kalno aukštojo“
Pasiklausykite Eglės Kašėtienės dainuojamos dzūkų liaudies dainos „Minkšči pierynaicai“. Apie ką pasakoja ši daina? Joje persipina daug motyvų, tačiau vienas pagrindinių – mylimojo išlydėjimas į karą. Pasiklausykite dainos dar kartą ir pajuskite, kaip kažkur už žodžių, už melodijos, slypi pagarba ir rūpestis vieni kitais.
Pasiklausykite Lauritos Peleniūtės ir Kotrynos Stasikėlės atliekamos sutartinės „Kaip sėjau linelį“. Apie ką ši sutartinė? Ar tik ne apie pagarbą linui?
Kartais, norint pajusti dainos gelmėse glūdinčią pagarbą visatai, reikia iššifruoti ne tik dainų tekstų simbolines prasmes. Pasiklausykite VšĮ „Vieno aktoriaus teatras“ rengtos laidos „Sutartinių kosmogoniniai kodai“ ištraukos, kurioje etnomuzikologė, prof. habil. dr. Daiva Vyčinienė kalba apie sutartinių nenutrūkstamo skambėjimo prasmę.
TV kultūros laida „Sutartinių kosmogoniniai kodai“. Projekto autorė ir vadovė Nijolė Jačėnienė. Rengėjas – VšĮ „Vieno aktoriaus teatras“ (2017)