Žiema Marcinkonyse. Aut. Ž. Svobonaitė
Daugybė praeities dalykų išnyko negrįžtamai. Tačiau E. Fromas savo raštuose teigia, kad visame pasaulyje senovės ir dabarties žmonės turi visiškai vienodą vidinių išgyvenimų, jausmų ir minčių kalbą. Tai yra simbolių kalba, kuria remiantis, etninės kultūros tyrinėtojai visame pasaulyje siekia atkurti praėjusių kartų žmonių dvasinį gyvenimą, papildyti archeologinių kasinėjimų suteiktas žinias.
Simbolių kalba randama:
Pasaulio sutvėrimas III. Aut. M. K. Čiurlionis
Senasis lietuvių Mėnulio ir Saulės kalendorius. Aut. nežinomas. Šaltinis – baltai.lt
Priešistorinių laikų laiko samprata
Iki krikščionybės laiką skaičiavo pasikartojančių gamtos procesų ratu: nuo Kalėdų iki Kalėdų.
Du metų laikai
Lygiadieniai žymėjo ribas tik dviems metų laikams: šviesiajam ir tamsiajam. Abu laikotarpiai turėjo savo visų svarbiausias mitines dievybes, kurios viešpataudavo pusmetį, o jam baigiantis, užleisdavo laiko ir erdvės valdas savo porininkui.
Visos dievybės mitinės sąmonės suvoktos kaip žmonės. Todėl tikėta, kad jos, kaip žmonės, gali būti geranoriškos, padedančios užauginti gerą derlių, lemti gerą dalią, bet galinčios būti nepalankios ir net kenkti. Todėl ūkio darbų ar kalendorinių švenčių pradžioje, eigoje ir pabaigoje ritualinių veiksmų ar draudimų grandinėmis siekta deivių ir dievų palankumo ir apsaugos. Išlikusiuose kalendoriniuose papročiuose galima rasti šių apeigų aidų, nors sakralioji reikšmė pasiliko praėjusiuose amžiuose.
Pagal Pranę Dundulienę (1989)
Naktis. Aut. M. K. Čiurlionis
Artūras Čarlzas Klárkas savo knygoje sukuria situaciją, kurioje sumedžioto ir dorojamo žvėries dalis, kaip įrankis, padeda apsiginti nuo netikėtai užpuolusio plėšrūno. Ir sukuria veikėjo mintį – o gal ir negyvas žvėris turi galių? Galbūt taip ar panašiai formavosi pirmykščio medžiotojo ar gamtos gėrybių rinkėjo augalų, gyvūnų garbinimo kultas?
Net save kildino iš bendro toteminio gimininės bendruomenės protėvio (gyvūno ar augalo, giminės pradininko), kurio savybėmis, jų manymu, pasižymėjo kiekvienas giminės narys. Dar priskirdavo dvasią ir kai kuriems kitiems gamtos objektams – mėnuliui (karalaičiui), žemei, ugniai, vandeniui, miškui. Priežasties - pasekmės ryšys, nors ir išgalvotas, teikė pirmykščio žmogaus dvasiniam gyvenimui atspirtį.
Kai, šalia medžioklės, daugiau kaip prieš 5 tūkstančius metų imta raginiu kapliu įdirbti nedidelius plotelius žemės javų auginimui, tada jau moters kaip žmonių motinos vaidmuo gimininėje bendruomenėje tampa itin reikšmingas. Iš anksčiau sudvasinta gamta, jos objektai paskirstomi moteriškų dievybių globai, kurių pramotė yra viso pasaulio derlingumo ir vaisingumo kosminė deivė Lada. Iš jos gimsta žemės, dangaus ir žemės ugnies, požemio, žmogiškosios lemties, bičių ir kitų gamtinių, ūkinių sričių moteriškos dievybės.
Pagal Visuotinę lietuvių enciklopediją ir Pranę Dundulienę (1989)
Senosios Europos Didžiosios Deivės Motinos kulto tyrinėtojos M. Gimbutienės 100-ųjų gimimo metinių proga 2021 m. išleistas Lietuvos pašto ženklas. Aut. E. Kulbytė
Ėmus gyventi sėsliai, efektyvesniais būdais įdirbant žemę, ypač tobulėjant geležiniams įrankiams, apie du tūkstančius metų atgal, ilgainiui randasi galimybė išgyventi šeimomis, ima irti gimininės bendruomenės. Iškyla vyro kaip maitintojo reikšmė. Moteriškas dievybes jų valdose pakeičia vyriški dievai. Atsiranda žynių luomas.
Pagal Visuotinę lietuvių enciklopediją ir Libertą Klimką (2008)
Ištraukoje iš vaidybinio filmo „Eglė žalčių karalienė“ rodomas bendruomeninio sprendimo momentas.
Protėvių kultas būdingiausias žemdirbiškoms tautoms. Kalendorinėse tamsiojo laikotarpio šventėse ir ūkio darbuose reiškiama pagarba protėvių vėlėms. Jos laukiamos sodybos valdose ar kitose apeiginio šventimo vietose, sakomos prakalbos. Joms iškūrenama pirtis, yra vaišinamos, negailima aprangos. Šventės laikui baigiantis prašomos grįžti į požemių namus. Protėvių vėlės persirengėlių personažų pavidalu kviečiamos į šio laikotarpio šventes savo galiomis padėti atsikratyti praėjusių metų negerovių, senų metų bei pavasarėjant padėti išvyti tamsos ir šalčio demonus.
Žemaičių kapinės. Aut. M. K. Čiurlionis
Į žemę patenka mirusieji, arba, kadaise, jų pelenai. Įsivaizduokit – iš tos pat žemės grūdas kelia daigą. Todėl tikėta, kad po žeme gyvenančios prosenių vėlės per vasarą globoja derlių ir gyvulių vaisingumą, o rudenį kartu su globotu derliumi iš laukų sugrįžta į sodybas. Tikėta, kad, pasielgus nepagarbiai, gali kitąmet pagalbos nesulaukti, derlius bei gyvulių prieauglis – nukentėti, o šeima, priklausanti nuo savo ūkio gamybos – ištisus metus sunkiai verstis.
Grūdą, pakeltą iš po žemių ir išaugintą, laikė tarpininku tarp esančių ir ankstesnių kartų.
Šulinys buvo laikomas keliu, jungiančiu su požemio anapusiniu pasauliu. Naudojant šias priemones bendravimui su protėvių pasauliu, tikėjo galį numatyti, nulemti ateitį.
Pagal Libertą Klimką (2008)
Žemė kelia daigą:
Kalendoriaus esminiai pokyčiai
Gamtos pokyčiais nužymėtą kalendorių uždengė šventųjų vardais, o svarbiausias kalendorines šventes susiejo su Kristumi ir Šventąja Šeima. Žyniai ilgainiui prarado savo reikšmingumą. Užgavėnių šventė išliko kaip buvusi.
Pagal Stasį Gutautą (2012)
Švč. Mergelė Marija Skausmingoji. Aut. A. Lukšėnas
Dvejų pasaulėvokų natūralus susiliejimas
Kadangi žemdirbystė visame pasaulyje vystosi tapačiu algoritmu, atitinkamai pagal gamtos sąlygas, tai iš svetimo krašto kalendoriaus ilgainiui su vietinėmis susiliejo tos datos, kurios tiko Lietuvos žemėse jau nusistovėjusiai žemės ūkio darbų sistemai. Krikščionybė paneigė mitus, bet žmonių mąstymas, tiek Lietuvoje, tiek Vakarų Europoje dar ilgus amžius išsaugojo mistinę pasaulėjautą, reiškiamą slaptai.
Pagal Stasį Gutautą (2012)