Visata prieš milijardus metų. Aut nežinomas
Kosmologija – tai mokslas, tiriantis Visatą. Bandoma išsiaiškinti, kaip susidarė Visata, kokia jos sandara, vystymosi raida. Šiame moksle keliamos teorijos, grindžiamos fizikos ir astronomijos žiniomis.
Šiais laikais visa tai tiria mokslininkai, tačiau jau ir senovėje žmonės tyrinėjo dangaus kūnus. Kosmoso ir Visatos tyrinėjimus jau vykdė senovės Graikijoje, Egipte ir kitose žmonijos civilizacijose.
Kaip ir minėtos civilizacijos, taip ir senovės lietuviai užsiėmė dangaus šviesulių stebėjimu. Jie stebėjo žvaigždes, Mėnulį, Saulę ir per daugelį metų įgijo svarbių žinių bei pritaikė jas gyvenime.
Pagal Pranę Dundulienę (2008)
Liaudies astronomija – kas tai?
Liaudies astronomija yra žinių ir praktikų rinkinys, kuris atsirado iš žmonių stebėjimų ir patirčių apie dangų ir dangaus kūnus. Ši sritis apima mitus, legendas, tradicijas ir įvairias praktikas, susijusias su žvaigždžių, Mėnulio, Saulės ir kitų dangaus objektų stebėjimu.
Liaudies astronomija yra žinių ir praktikų rinkinys, kuris atsirado iš žmonių stebėjimų ir patirčių apie dangų ir dangaus kūnus. Ši sritis apima mitus, legendas, tradicijas ir įvairias praktikas, susijusias su žvaigždžių, Mėnulio, Saulės ir kitų dangaus objektų stebėjimu.
Liaudies astronomija dažnai buvo glaudžiai susijusi su žemės ūkiu ir sezoniškumu. Pavyzdžiui, žmonės stebėdavo, kada kyla tam tikros žvaigždės, kad galėtų planuoti sodinimo ir derliaus nuėmimo laiką. Taip pat įvairiose kultūrose buvo sukurta pasakų apie žvaigždes, paaiškinančių, kaip atsirado tam tikri dangaus kūnai.
Apie tai trumpai pristato etnoastronomas Jonas Vaiškūnas:
TV kultūros laida „Dangaus šviesulių mitiniai vaizdiniai“. Projekto autorė ir vadovė Nijolė Jačėnienė. Rengėjas – VšĮ „Vieno aktoriaus teatras" (2017)
Be to, liaudies astronomija gali apimti ir praktinius aspektus, kaip orientuotis gamtoje pasitelkus žvaigždes, arba natūralias prognozes, pavyzdžiui, orų prognozavimą pagal mėnulio fazes.
Rytinė dangaus pusė rugpjūčio mėnesį. Aut. J. Vaiškūnas
Ši tema atskleidžia, kaip žmonės per amžius suvokė savo aplinką. Tad sužinokime, kaip žmogus interpretavo pasaulį, kol dar neturėjo galimybės į jį pažvelgti iš mokslo perspektyvos?
Pasaulio medis. Aut. nežinomas
Senovės žmogus Visatos ir pasaulio suvokimą formavo per ilgus stebėjimus ir laiko bei erdvės potyrius – juos vaizdavo kaip Pasaulio medį. Toks pasaulio vaizdinys formavosi jau akmens amžiuje ir buvo paplitęs ne tik Europoje, bet ir Indijoje, Pietryčių Azijoje, Kinijoje, net ir Naujojo pasaulio (Amerika, Australija) senosiose kultūrose.
Verta paminėti, kad Pasaulio medis – tai nėra apčiuopiamas objektas. Tai labiau abstraktus simbolis, Pasaulio ir Visatos tvarkos apibūdinimas.
Pagal Nijolę Laurinkienę (1990)
Pasaulio medžio – dar vadinamo Gyvybės medžiu – vaizdinys daug prisidėjo prie dualaus pasaulio matymo: „dangus – žemė“, „viršus – apačia“, „dešinė – kairė“.
Pasaulio medis ir jo simbolika taip pat yra labai svarbūs lietuvių mitologijoje ir pasaulėžiūroje. Lietuvių mitologijoje užsimenama, kad jis augęs ant kalno, kur teka devynios upės, pamaryje ar pasaulio krašte, o gal ant nugaros tam tikro gyvūno, sukūrusio pasaulį.
Senovės lietuvių mitologinis pasaulio modelis dažniausiai turėjęs ypatingą šakų skaičių: 3, 5, 7 ar net 9, taip pat buvo sudarytas iš trijų pagrindinių lygių: dangaus, žemės ir požemio pasaulių. Jo šaknys siekia požemį, šakos išsiskleidžia į dangų, o kamienas – tai ryšys tarp skirtingų pasaulių. Taip pat jis simbolizavo laiko tėkmę: praeitį, dabartį, ateitį.
Pagal Pranę Dundulienę (2008)
Pasaulio medį realybėje atitinka jovaras, ąžuolas, uosis ar liepa. Pažvelkime į kiekvieną Pasaulio medžio lygį iš arčiau.