Kiekviena tauta turi savo žemės ir pasaulio sukūrimo mitų. Lietuviai taip pat turi keletą sakmių, kaip atsirado žemė. Štai viena jų, paskaitykite:
Kaip atsirado žemė
Nebuvo nieko, tik vanduo. Tais vandenimis yrėsi mažas laivelis, kuriame sėdėjo dievas, o velnias yrė. Pagaliau juodu nutarė pasilsėti, tiktai nėra kur. Tada ir sako dievas velniui: – Nerkis į dugną ir iškelk iš ten saują žemių. Velnias murkt į gelmę. Po valandos iškilo, atgniaužė kumštį, o ten nieko – vanduo viską buvo išplovęs iš delno. Murktelėjo kitą kartą – vėl nieko. Murktelėjo trečią kartą. Šį kartą dievas apžiūrėjo velnio plaštaką, pirštus. Tik po nagais buvo neišplauta truputėlis dumblo. Dievas iškrapštė velnio panages, sulipdė iš tų trupinėlių grumstelį ir, padaręs mažą salelytę, padėjo ją ant vandens. Prie jos prisiyrė su laiveliu. Dievas išlipo ant salelės, atsigulė ir užmigo. O velnias miegoti negali. Kaip čia nusikračius tuo dievu, – vis galvojo jisai. Tada jau vienas liktų viešpačiu pasaulyje. Ir nutarė dievą prigirdyti. Nutvėręs jį miegantį, ėmė tempti prie kranto už kojų. Bet krantas vis tolyn ir tolyn slenka. Tada velnias ėmė tempti priešingon pusėn į kitą krantą. Bet ir tasai tolo ir plėtėsi. Taip velnias tąsė miegantį dievą už kojų po salą ir pagaliau pastebėjo, kad sala jau nebe sala, o be galo be krašto didelis žemės plotas. Pagaliau nubudo dievas ir, pamatęs velnio piktus kėslus, nugramzdino jį pragaran, o žemėn paleido gyventi žmogų.
Nebuvo nieko, tik vanduo. Tais vandenimis yrėsi mažas laivelis, kuriame sėdėjo dievas, o velnias yrė. Pagaliau juodu nutarė pasilsėti, tiktai nėra kur. Tada ir sako dievas velniui: – Nerkis į dugną ir iškelk iš ten saują žemių. Velnias murkt į gelmę. Po valandos iškilo, atgniaužė kumštį, o ten nieko – vanduo viską buvo išplovęs iš delno. Murktelėjo kitą kartą – vėl nieko. Murktelėjo trečią kartą. Šį kartą dievas apžiūrėjo velnio plaštaką, pirštus. Tik po nagais buvo neišplauta truputėlis dumblo. Dievas iškrapštė velnio panages, sulipdė iš tų trupinėlių grumstelį ir, padaręs mažą salelytę, padėjo ją ant vandens. Prie jos prisiyrė su laiveliu. Dievas išlipo ant salelės, atsigulė ir užmigo. O velnias miegoti negali. Kaip čia nusikračius tuo dievu, – vis galvojo jisai. Tada jau vienas liktų viešpačiu pasaulyje. Ir nutarė dievą prigirdyti. Nutvėręs jį miegantį, ėmė tempti prie kranto už kojų. Bet krantas vis tolyn ir tolyn slenka. Tada velnias ėmė tempti priešingon pusėn į kitą krantą. Bet ir tasai tolo ir plėtėsi. Taip velnias tąsė miegantį dievą už kojų po salą ir pagaliau pastebėjo, kad sala jau nebe sala, o be galo be krašto didelis žemės plotas. Pagaliau nubudo dievas ir, pamatęs velnio piktus kėslus, nugramzdino jį pragaran, o žemėn paleido gyventi žmogų.
Pasaulio sukūrimo mitas
DANGUS IR ŽEMĖ
SAULĖ, MĖNULIS IR ŽEMĖ
Gyveno danguje Saulė ir Mėnulis. Jie turėjo dukrelę Žemę, kurią labai mylėjo. Kartą jie susipyko.
Tada Saulė nutarė, kad ji viena saugos Žemę. Bet Mėnulis nesutiko ir padavė ją į teismą. Teisėjas
Perkūnas bylą išsprendė šitaip: Saulė, kaipo motina, Žemelę saugos dieną, o Mėnulis tėvelis naktį;
jam dar padės jo seselės Žvaigždės.
Nuo to laiko saulė šviečia tik dieną, o mėnulis ir žvaigždės – tik naktį.
Baltų pasaulėžiūroje per Ilgių (Vėlinių) ir Advento laikotarpį tikima, kad pomirtinis pasaulis priartėja prie gyvųjų pasaulio ir šiuo laikotarpiu galima susitikti su savo mirusiais protėviais.
Vėlinės. Aut. nežinomas
Prieš tai susipažinote su Sovijaus mitu. Sovijus leidžiasi į pomirtinį pasaulį. Tokį motyvą galima sutikti ir graikų mitologijoje, kur Odisėjas keliauja į požemių karalystę – Hadą. Norint patekti į Hadą, turi sumokėti keltininkui, kad perkeltų tave į kitą pusę. O kaip yra baltų tikėjime?
Gustavo Dorės graviūra „Charonas“. Iliustracija iš „Dantės dieviškoji komedija“
Erdvė, iš kur pasirodo mitinės būtybės ir kur vėliau jos išeina, tai dažniausiai yra minimas požeminis pasaulis, tolima šalis už jūrų, pragaras, dausos, o ypač vanduo, kaip ribinė erdvė tarp dviejų pasaulių. Lietuvos gyventojams mitinė erdvė siejasi su mariomis bei jūra.
Pasakose sutinkama pavyzdžių, kur žmogus tiesiog eina į „peklą“ Pasak G. Beresnevičiaus, į pragarą („peklą“) einama tiesiai, be ypatingų dvejonių, pavyzdžiui:
Jis ėjo, ėjo ir priėjo pragarą, įėjo į vidų ir pamatė Liucipierių.
Eina, eina, priėjo peklą, priėjo prie durų, pabeldė, įleido.
Žmogus numiręs – nuėjęs į peklą.
Lietuvių mitologija. Kauno lėlių teatro nuotrauka
Paklausykite lietuvių liaudies Advento laikotarpio dainos „Leliumai gaideliai gieda“ atliekamos Vėtros Trinkūnaitės. Beklausydami, patyrinėkite dainos tekstą ir atraskite, kaip vyksta susitikimas su išėjusiais protėviais, kas jungia gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius.
Leliumai
Gaidiai gieda, leliumai
Tai vairuoja, leliumai
Leliumai
Negiedokit, gaideliai, leliumai
Nevairuokit, leliumai
Leliumai
Nei jūs mane budinat, leliumai
Nei jūs mane keliat, leliumai
Leliumai
Budina mane, leliumai
Gailioj anytėlė, leliumai
Leliumai
Kėlė mane, leliumai
Tai dar šešurėlis, leliumai
Leliumai
Siuntė mane, leliumai
Basų per tiltą, leliumai
Leliumai
Bėki, martule, leliumai
Basa per tiltą, leliumai
Leliumai
Ir parnešk man, leliumai
Vasaros sniego, leliumai
Leliumai
Vasaros sniego, leliumai
Žiemos šėko, leliumai
Leliumai
Žiemos šėko, leliumai
Lauko ugnies, leliumai
Leliumai
Kitose kultūrose pomirtinis pasaulis taip pat turi laiką, kai priartėja prie gyvųjų pasaulio. Tą galime išvysti Meksikoje, kur nuo spalio 30 iki lapkričio 2 dienos švenčiama į Vėlines panaši šventė, vadinama Mirusiųjų diena. Pirmiausia šeimos nariai ir artimieji susirenka prisiminti brangių, Anapilin iškeliavusių žmonių. Meksikiečiai tiki, kad būtent šiomis dienomis mirusiųjų sielos grįžta į žemę.
Meksikos Mirusiųjų diena. Aut nežinomas
Pažiūrėkite linksmą filmuką anglų kalba, kodėl lietuviai nešvenčia Helovyno: