Kalendorinėse dainose mito atšvaitai – akivaizdūs.

Kalendorinės dainos yra vadinamos apeigų dainomis. Jos, kaip ir mitai, yra išlaikiusios sąsają su veiksmu, praktika, t. y. ritualu. 

Kalendorinėse dainose gausu mitinių vaizdinių, būdingiausi jų – Pasaulio medis, elnias, žirgas, povas, tam tikros konstrukcijos pastatas, tiltas, ugnis, vanduo, kalėda.

Patyrinėkite pasaulio sukūrimo, vandens, medžio, elnio, žirgo, povo mitinius vaizdinius keliose kalendorinėse dainose.

Kl. Navicko karpinys „Gedimino sapnas“

Pasaulio kūrimo mitas

Pagrindinis kosmogoninio mito motyvas – visatos kūrimasis. Jis užfiksuotas daugelio tautų kalendorinėse dainose. 

Panagrinėkite Kalėdų laikotarpio dainą, kurioje pasakojama apie pasaulio elementų atsiradimą.

pasaulio sukūrimas

Vidury lauko
Stovi grūšelė,
Kalėda! 

Toje grūšelėj
Žvakelė dega,
Kalėda! 

Oi, ir iškrito
Trys kibirkštėlės,
Kalėda! 

Ir pasidarė
Dideli dyvai,
Kalėda! 

Dideli dyvai:
Marios mėlynos,
Kalėda! 

Tose marėse
Laivelis pluko,
Kalėda! 

Tame laively
Bernelis sėdi,
Kalėda! 

Bernelis sėdi,
Strielbeles drožia,
Kalėda! 

Strielbeles drožia,
Anteles šauda,
Kalėda! 

Anteles šauda,
Mergelei siunčia,
Kalėda! 

Aščinčiuose,
Padarunkuose,
Kalėda!

  • Lietuvių kalendorinėse dainose vaizduojamo veiksmo erdvė neretai būna susijusi su vandens telkiniu – mariomis, ežeru, upe, šaltiniu. Vandens telkinys (bei apskritai vanduo) yra reikšmingas senųjų tekstų simbolis.
  • Vanduo mituose – ir pirminis chaosas, ir materija, kurioje gimsta žmogus ar įvairūs reiškiniai.
  • Vienas pastoviųjų vandens vaizdinio ypatumų yra jo ryšys su vedybų, meilės tema.
  • Dainos pradžioje vaizduojamas vandens telkinys ir tam tikras objektas jame (slidus akmenėlis). Ten sėdi bernelis ir tam tikrais savo veiksmais reiškia mergelei meilės jausmus (antelę siunčia mergelei dovanų). Tokios siužetinės schemos likučiai aptinkami ne tik senosiose, bet ir vėlyvesnėse dainose.
Upė

Gili gili upelė, leliumai,
Dar nelabai gili, leliumai.

Toje upelėje, leliumai,
Slidus akmenėlis, leliumai.

Ant to akmenėlio, leliumai,
Bernelis sėdėjo, leliumai.

Bernelis sėdėjo, leliumai,
Strielbeles turėjo, leliumai. 

Strielbeles turėjo, leliumai,
Kilpynėles lenkė, leliumai.

Kilpynėles lenkė, leliumai,
Anteles šaudė, leliumai.  

Anteles šaudė, leliumai,
Ir mergelei siuntė, leliumai.  

Aščinčiuose siuntė, leliumai,
Padarinkuose, leliumai. 

Būsi nebūsi, leliumai,
Nors paminėsi, leliumai.

Ką gražaus būdelio, leliumai,
Ką krasnaus stogelio, leliumai.

Varėnos raj. Raitininkai

  • Elnias daugeliui tautų buvo sakralus gyvūnas. Briedį garbino ir baltai. Manoma, kad akmens amžiuje, baltų gyventose vietose briedžiui priklausė svarbiausioji vieta žvėrių kulte.
  • Kalendorinių dainų elnias – mitinis vaizdinys. Kai kurie jo bruožai sietini su pasaulio medžio simbolika. Ragai asocijuojasi su medžio viršūne. Lietuvių dainų pasaulio medis ir elnio ragai – devynių šakų. Ant pirmo elnio rago, kaip ir ant grūšelės šakos, dega ugnelė.
  • Lietuvių kalendorinėse dainose užsimenama ir apie elnio buvimą prie vandens (plg. pasaulio medis auga prie marių, šaltinio ar mariose).
Kl. Navicko karpinys „Naktis“

Atlėkė elnias
Devyniaragis,
Lėliu kalėda kalėda.

An pirmo rago
Ugnelė degė,
Lėliu kalėda kalėda.

Vandenin žiūri, ragelius skaito,
Oi kalėda, ragelius skaito.

Žirgas – populiarus liaudies dainų personažas. Jis sutinkamas ne tik senosiose – kalendorinėse, darbo, vestuvinėse dainose, bet ir kur kas vėlyvesnės kilmės folkloriniuose tekstuose. Ne visi dainuojamosios tautosakos žirgai gali būti interpretuojami mitologiniu aspektu – sąlygiškai skirtinas mitinis ir nemitinis žirgas.

Reikia manyti, kad tai yra kažin koks milžiniškas žirgas. Juk jis ausimis dangų paremia, akimis žvaigždeles skaito, uodega dvarą ir visus kelius nušluoja, kojomis duobes išmuša. Būtent žirgo didumas ir gebėjimas pasiekti dangų, sietų jį su pasaulio medžio įvaizdžiu.

Mitinį žirgą atvaizduojantis dainos pavyzdys
Žirgas

Ja akelės danguj žvaigždeles suskaita,
Ja auselės visas varneles suklausa,
Ja kojelės kely duobeles išmuša,
Ė uodegėlė visus kelelius pašluoja.

Aptariant visatos kūrimosi motyvą, ne kartą buvo minimas pasaulio medis. Pasaulio medžio vaizdinys išliko ne tik lietuvių, bet ir latvių, ukrainiečių, lenkų, čekų, slovakų, bulgarų, serbų, makedoniečių, estų, rumunų kalendorinėse dainose.

Beveik visi kalendorinėse dainose sutinkami medžiai vaizduojami pagal tuos pačius – pasaulio modelio principus. Kiekvienoje tų medžio zonų gali būti vaizduojamas atributas, atstovaujantis būtent tą zoną.

Medžio pašaknėje yra bitės, ant šakų – „skambantys kankleliai“, viršūnėje – „sakalo vaikeliai“. Kai kuriuose dainos variantuose medžio atributų vietos sukeičiamos. Pašaknėlėj atsiduria kanklės, o viduryje – bitės.

V. Kašinsko paveikslas „Ant kalno jovaras stovėjo“

Ant kalnelio jovaras žydėjo,
Slaunasis žolyne, rugeli,
Pašaknėlėj dūzgiančios bitelės,
Slaunasis žolyne, rugeli,
Ant šakelių skambantys kankleliai,
Slaunasis žolyne, rugeli,
Viršūnėlėj sakalo vaikeliai,
Slaunasis žolyne, rugeli.

  • Dar viena reikšminga kalendorinių dainų zoomorfinė būtybė – povas. Daugelio dainų archajiniuose paminkluose jis figūruoja kaip kosmologinis vaizdinys.
  • Auksu papuošta čia yra ne tik povo galvelė. Sparneliai – perlais barstyti, kojelės – šilkeliu pančiotos. Visa tai rodo, kad jis turėjo būti suvokiamas kaip stebuklingas paukštis.
Povas
V. Jaseliūnaitės-Anskaitienės karpinys

Povinėjo povėlis
Po dvarą,—
Aukseliu galvelė
Aplieta,

Aukseliu galvelė
Aplieta,
Perlaliais sparneliai
Barstyta,

Perlaliais sparneliai
Barstyta,
Šilkeliu kojelės
Pančiota.