Mažosios Lietuvos herbas. Aut. nežinomas. Šaltinis – tautinispaveldas.lt
Mažosios Lietuvos herbas.
Sužinokite apie Mažąją Lietuvą pasižiūrėję Tuktuko kelionės į šį regioną ištraukas.
Pasiklausykite sakmės Mažosios Lietuvos – šišioniškių – tarme.
Parnidžio kopa – Kuršių nerijos nacionalinis parkas. Aut. nežinomas
Gražiausia regiono vieta – Kuršių nerija su smėlio kopomis ir pušynais, pajūrio paplūdimiais ir senaisiais pamario kaimais.
Po Kuršių neriją galima pasivaikščioti virtualaus turo metu, tereikia užsukti į Kuršių nerijos nacionalinio parko tinklapį ir atsidaryti skiltį LANKYTOJAMS.
Neringos herbas
Legenda apie Neringą
Seniai, seniai, kai dar Kuršių nerijos nebuvo, o jos vietoje iš vandens kyšojo salų grandinė, vienoje jų – valdovo Karvaičio saloje, kur stovėjo likimo deivės Laimos šventykla, rudenį gimė mergaitė.
Mažylė, matyt, deivės Laimos globojama, augo daili, protinga, geros širdies. O kai tėvai jai Neringos vardą davė, mergaitė ne dienomis, o, atrodo, valandomis ėmė augti. Devynių mėnesių jau daili mergina buvo. Aštuoniolikos sulaukusi, nepaprastais darbais išgarsėjo: tai kurėną iš audringos jūros partemps, tai vežimą, smėlyje įklimpusį, ištrauks.
Toli pasklido garsas apie merginos grožį ir gerumą, minios jaunikių rėžė apie ją sparną. Tačiau ji pareiškė tekėsianti tik už to, kuris nuo jos salos iki Ventės pilies akmenį permes. Šią užduotį sugebėjo atlikti tik pats Ventės pilies paveldėtojas, ir Neringa tapo jo sužadėtinė.
Prieš pat vestuves jūroje staiga kilo didžiulė audra ir grasinosi Ventės pilį sugriauti. Tryliką dienų ir naktų žemė su dangumi maišėsi. Galiausiai Neringa prisisėmė prijuostę smėlio, supylė smėlio taką ir atskyrė šėlstančią jūrą nuo marių. Taip atsirado Kuršių nerija ir Kuršių marios. Jūra nurimo ir jaunieji pilyje iškėlė vestuves.
„Nidos mergelė“
TV kultūros laidų ciklas „Skrajojantys ežerai: baltų mitai ir simboliai“ | Padavimas „Nidos mergelė“. Projekto autorė ir vadovė Nijolė Jačėnienė. Rengėjas – VšĮ „Vieno aktoriaus teatras" (2022)
Drevernos uostas. Aut. nežinomas
Padavimas „Drevernos kalnas“
Senovėje vienas milžinas, plačią ir gilią Drevernos upę užpilt besirengdamas ir jau kone pilną prijuostę smilčių prisižėręs, ant kietumos atsidūrė. Apsidairęs į mylios tolume gulinčias kopas, jis atsitiesęs tuoj prišaukė per marias savo prietelį, į jo darbą bežiopsantį, kad jis savo bylę smiltim papurtyt atmestų. Tas milžinas tuoj bylę atmetė, bet, šiam jos pasiimt besilenkiant, prijuostės juostos patruko, smiltys bapterėjo, ir Drevernos kalnelis supiltas buvo.
Sako, buvusi Ventės pilis. Ir buvę du milžinai: vienas – Ventės rage, o kitas – kopose. Anuodu norėjusiu tiltą pasidaryt per marę. Milžinas turėjo prijuostę apsijuosęs. Anas prisipylė smilčių pilną prijuostę ir nešė marę užpilt. Lig Drevernos nunešė – šičia patrūko prijuostės raištis, ir tos smiltys išbiro. Dabar tos smiltys yra Drevernos kapinės.
Milžinas labai piktas buvęs. Jis norėjęs marias užpilti. Jis į prijuostę prisipylė smilčių ir nešė, bet ta prijuostė jam sutrūko. Jis atsisėdo čia, mūsų lauke, lopytis. Jo kojos tokios ilgos buvo, net iki Jokšų pievų siekė. Kitą kartą čia buvo daug vilkų, buvo tokia dumblynė, krūmai. Ir tenai vilkai nuėdė milžino kojų pirštus.