Norint suprasti, kas tu esi, svarbu žinoti savo tautos atsiradimo istoriją. Ji apipinta įvairių mitų ir legendųAr žinojote, kad lietuviai buvo kildinami net iš senovės romėnų? Pasižiūrėkite filmuką.

Apie tris Palemono sūnus ir apie Lietuvos valstybės pradžią 

Ir paskui minėtam kunigaikščiui Palemonui gimė trys sūnūs: vyriausias Barkus, antras – Kūnas, trečias – Spera.

Vyriausias sūnus Barkus įkūrė miestą prie Jūros upės, ir to kunigaikščio vardas susijungė su upės vardu, kuri vadinosi Jūra, o kunigaikščio vardas – Barkus, tai tas miestas imtas vadinti Jurbarku.

Vidurinis sūnus Kūnas atsikėlė prie Nevėžio upės žiočių, kur įteka į Nemuną, ir įkūrė miestą, pavadino jį pagal savo vardą Kauno miestu.

O trečias sūnus Spera keliavo tolyn per girias į rytus, kur saulė teka, ir persikėlė per Nevėžio upę ir per trečią upę – Širvintą, aptiko ežerą, dabinamą pievų ir įvairių medžių, pamėgo tą vietą, apsigyveno prie to ežero ir tą ežerą pavadino savo vardu – Spera.

<...>

O tasai kunigaikštis Kūnas turėjo du sūnus: vieną Kernių, o kitą Gimbutą. Beviešpataudamas Žemaičių žemėje, ėmė stiprėti, plėstis ir pereidinėti per Neries upę į Užnerio kraštą. Žengdamas nuo Šventosios aukštyn, atrado labai gražią vietą; jam labai patiko toji vieta, jis ten įkurdino savo sūnų Kernių ir tam miestui davė Kerniaus vardą, pavadinęs Kernave.

O paskui Kūnas mirė, ir po jo visame Užnerio krašte, ligi Latgalos sienos, ir ligi Užnerio Breslaujos, ir iki pat Dauguvos upės valdė jo sūnus Kernius. O jo brolis Gimbutas Jurbarką ir Kauną ir visą Žemaičių žemę.

Tais laikais, kai Kernius viešpatavo Užnerio pusėje, jo žmonės įsikūrė už Neries. Jie grodavo vamzdžiais, ir Kernius savo italų kalba vadino krantą, kuriame žmonių vis daugėjo, lotyniškai litus, o vamzdžius, kuriais grojo, – tuba, ir, sujungę krantą su vamzdžiu, tuos savo žmones ėmė lotyniškai vadinti Litusbania. O prasti žmonės nemokėjo lotyniškai ir ėmė vadinti tiesiog Lietuva. Ir nuo to laiko valstybė ėmė vadintis Lietuva ir ėmė plėstis nuo Žemaičių.

Apie lietuvių tautos, Lietuvos pavadinimo, kraštovaizdžio kilmę kuriamos sakmės, padavimaiAr žinojote, kad padavimai atgyja komiksuose? Apie atgyjančius milžinus galima paskaityti straipsnyje „Milžinų nuotykiai, arba naujas padavimų literatūrinimas“.

Knygos herojus Kernius, kurio kelionė po Lietuvą ir yra dėmesio centre, sako: „Aš niekad, nei mažas, nei paaugęs ir iki pat šių dienų, jokio žmogaus nesu nuskriaudęs. <…> Tokį būdą, matyt, būsiu paveldėjęs iš tėvų: jie irgi labai šiltai su visais žmogeliais bičiuliavosi“ (p. 8). Tad kokie tie iš lietuvių tautosakos atkeliavę milžinai ir koks jų pasaulis? <...>

Reikia pabrėžti, kad noras keliauti ir išskiria Kernių iš kitų milžinų. Kaip pažymi Vykintas Vaitkevičius, „[i]š padavimų tampa aišku, kad milžinai labiausiai mėgo vienatvę, o jų valdas vieną nuo kitos skyrė vandenys“4. Panašiai apibūdinamą situaciją matome ir aptariamoje knygoje: „Nors mūsų dideliems žingsniams atstumai Lietuvoje visai menki, daug keliauti nebuvo priimta. Tik nuojauta pasikliaudami žinojom, kur kurio milžino teritorija, ir laikėmės savosios. O gal tik man atrodo, kad nuojauta, gal vis dėlto galiojo koks tikras susitarimas“ (p. 16).

<...>

Istorijos pradžioje milžino Kerniaus Lietuva – tarsi švarus, baltas lapas: „Tada Lietuvos kraštas dar buvo lygus. Vos pora kalvelių, keletas ežerų ir kur ne kur lenktyniaujančios jaunos upelės, ką tik tepradėjusios graužtis kelius plačiomis pievomis ir tankiais miškais“ (p. 8). Milžinas tampa kraštovaizdžio pokyčių liudininku: kartu su tėvais ir dėdėmis jis supila Kernavės piliakalnius; mato, kaip iš pelenų, kratomų iš dėdžių pypkių, išauga Aukštupėnų piliakalnis, kaip atsiranda Kamačio upelis ir t. t. <...>

Kaip jau minėta, autorė knygoje remiasi lietuvių tautosaka. Kai kuriais atvejais padavimų ji neperdirba, o tiesiog praplečia juos dialogais ir aplinkybių nupasakojimu. Taip nedidelis tekstas išplečiamas iki 4–5 puslapių. Tai matyti knygos skyriuose „Žirnajų ežero dūšelė“, „Kelionė į Kupiškį“ (apie šliaužiančius akmenis), „Uršulė“ (apie Praviršulio ežero kilmę), „Miegantis Džiugas“ (apie Džiuginėnų piliakalnį), „Broliai“ (apie Jurbarko miesto atsiradimą), „Gyvas kalnas“ (Šakališkių piliakalnis), „Vaikelių šaltinis“ (Bobos Daržo šaltinis Margionyse), „Laumių sutartinė“.