Paleolito laikotarpiu Lietuvą, kaip ir visą Pabaltijį, kelis kartus buvo padengę ledynai.
Tačiau vien iš Lietuvos teritorijos jam pasitraukti prireikė beveik 3000 metų.
Dar ne iš karto po ledyno nuslinkimo susidarė sąlygos įsikurti žmonėms, nes prie tirpstančio ledyno išplito didžiulis vandens telkinys, palikęs krantų linijas, matomas 120–190 m. lygyje virš jūros lygio. Manoma, kad tuo metu atsirado Nemunas. Klimatas nebuvo pastovus – šiltus tarpsnius keitė šaltesni.
Tuomet jau galėjo pirmąkart į Lietuvą atklysti medžiotojų, klajojančių paskui šiaurinių elnių bandas.
Netoli Lietuvos yra aptikta šio laikotarpio klajoklių raginių ir kaulinių įrankių. Tačiau vėl atšalęs klimatas privertė žmones pasitraukti iš šių kraštų.
Tada vasaros buvo drėgnos ir palyginti šiltos, nors vidutinė metinė temperatūra buvo daug žemesnė už dabartinę.
Paplito beržynai, o kai kur ir pušynai. Ežeruose tirpo ledai, pakraščiai pelkėjo, Baltijos jūros vietoje tyvuliavo gėlavandenis ežeras, toliau formavosi upių ir ežerų tinklas.
Pabaltijo kraštovaizdžio formavimasis po ledyno traukimosi
Paleolito menas
Baltijos kraštovaizdis ir pirmieji gyventojai antrojo poledyninio atšilimo laikotarpiu
Akmens amžiaus keramika. Aut. nežinomas
Pabaltijo Madleno kultūra
Madleno kultūros artefaktas – raižinys iš rago. Aut. nežinomas
Paskutinė Europos paleolito archeologinė kultūra yra vadinama Madleno kultūra. Ji buvo plačiai paplitusi Europoje, o ledui nutirpus, pasiekė ir Lietuvos teritoriją. Pirmieji gyventojai į ją traukė negausiais būreliais iš vakarų (nuo Jutlandijos pusiasalio) Baltijos pietiniu pakraščiu.
Lietuvoje rasta apie 40 stovyklų. Medžiotojų stovyklos mažos, radinių nedaug. Būdingi buvo titnaginiai trumpi ir platūs strėlių antgaliai su įtvaru, platūs gremžtukai ir rėžtukai, vienagaliai skaldytiniai, kauliniai durklai, ietigaliai, kapliai, žeberklai.
Svidrų kultūra
Svidrų kultūros įrankiai. Mergežerio gyvenvietės radiniai: įkotiniai antgaliai. E. Šatavičiaus piešinys
Svidrų kultūra pavadinta Didžiųjų Svidrų gyvenvietės, esančios netoli Varšuvos, vardu. Taigi į mūsų teritoriją ji plito iš dabartinės Lenkijos teritorijos. Medžiotojai, gyvenę svidrų kultūros laikotarpiu, gamino ilgus, panašius į karklo lapą strėlių antgalius ir ietigalius, siaurus ir ilgus gremžtukus ir rėžtukus.
Skirtingai nuo madleninių stovyklų, Svidrų kultūros stovyklos didelės, tai rodo, kad žmonės plačiai neklajojo.
Akmens amžiaus rekonstrukcija Nidoje. Aut. J. Petronytė. Šaltinis – Etaplius.lt
Gyvendami tuose pačiuose plotuose paleolito medžiotojai neišvengiamai turėjo bendrauti vieni su kitais. Lietuvoje aptikta daug stovyklų, kuriose vyrauja tai svidlinės, tai madlelinės kultūros įtaka.
Madleninėse stovyklose atsirado ilgos siauros skeltės, antgaliai, retušuoti iš blogosios pusės – svidrine maniera.
Atsirado plačių gremžtukų, platesnių strėlių antgalių su įtvara, bei skaldytinių platesnėms skeltėms skelti. Pamažu bendrų elementų radosi vis daugiau ir paleolito pabaigoje svidrinė ir madleninė kultūros susiliejo.
Svarbiausi medžiotojų įrankiai – strėlės ir lankai. Sumedžioti žvėrys buvo suvartojami visi, t.y. visos jų kūno dalys: mėsa – maistui, kailiai – aprangai ir palapinėms, gyslos – siūlams, ragai ir kaulai – įrankiams gaminti.
Šiaurinis elnias. Aut. Alexandre Buisse (Nattfodd)
Gyventojai rinkdavo laukinius vaisius ir augalus, pavasarį kiaušiniaudavo, gaudydavo žuvis.
Ankstyvieji mezolito laikų gyventojai prie naujai susiformavusių vandens telkinių
Riba, skirianti paleolitą nuo mezolito, yra ryškus klimato pasikeitimas.
Ledynui ištirpus šaltą klimatą pakeitė poledyninis, daug tinkamesnis žmonėms gyventi ir maitintis. Susidarė sąlygos plisti naujoms kultūroms.
Ledynui pasitraukus į Skandinavijos šiaurę, pratakos vietoje iškilo slenkstis, atitvėręs jūrą nuo vandenyno, ir Joldijos jūra tapo Anciliaus ežeru. Šiuo laikotarpiu klimatas toliau šiltėjo. Augalija ir gyvūnija darėsi artima dabartinei. Žmonės pradėjo kurtis naujai susidariusių upių ir ežerų krantuose.
Madleno kultūra galutinai susiliejo su svidrine ir ištirpo joje. Šio laikotarpio gyventojai neprisitaikė prie pakitusio klimato ir didžioji dauguma iš Lietuvos pasitraukė.
Paleolito medžiotojų likimas. Mezolito (vidurinio akmens amžiaus) pradžioje Lietuvos teritorijoje gyveno vėlyvojo paleolito kultūrų palikuonys. Ši kultūra apėmė visą Lietuvą.
Pavyzdžiui, strėlių antgaliams stengtasi suteikti ryškias geometrines formas, atsirado daug stambių gremžtukų. Uždurpėjusiose vietose aptinkama kaulinių žeberklų, ietigalių, peilių, padarytų jau iš briedžio kaulo.
Vėlyvojo paleolito įrankiai. Aut. E. Šatavčius
Raginis žeberklas su išpjaustytomis užkarpomis Lietuvos teritorijoje buvo vartojamas nuo vėlyvojo paleolito.
Pažiūrėkite Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato vaizdo įrašą, kuriame žeberklo gamybos technologiją demonstruoja Algimantas Kensminas (vaizdo įrašas be garso).
Maglemosės kultūros radiniai. MELC archyvas. Šaltinis – vle.lt
Mezolito pradžioje Vakarų Pabaltijyje susidarė ryški kultūrinė grupė, pavadinta Maglemosės kultūros vardu.
Anciliaus ežero laikotarpiu ši kultūra plito į rytinį Pabaltijį ir sudarė sąlygas susidaryti dviem vietinėms kultūroms – Nemuno ir Kundos.
Maglemosės kultūros žmonės buvo žvėrių medžiotojai, žvejai, maisto rinkėjai. Gyveno sezoninėse gyvenvietėse, pastatai siekė 4 × 6 m. ploto. Mirusiuosius laidojo gulsčius, suvyniotus į beržo tošį.
Lietuvos dabartinėje teritorijoje yra šie Maglemosės kultūros paminklai: Maksimonių 4 (Maksimonių stovyklavietės ir gyvenvietė), Girežerio 3, Kabelių 23 gyvenvietės (Varėnos rajono savivaldybė), Janapolės, Vilkaviškio (Telšių rajono savivaldybė) gyvenvietės.
Senieji puodai – rekonstrukcija. Aut. M. Dirgėla
Susiliejus Svidrų ir Maglemosės kultūroms, bei veikiant iš Pietryčių Europos plintančioms techninėms naujovėms, susidarė pirmoji vietinė Nemuno kultūra.
Svarbiausi šios kultūros radiniai yra episvidiniai ir lancetiniai strėlių antgaliai, ovaliniai kirveliai, žeberklai su įstatomaisiais ašmenėliais, smailiadugniai puodai.
Lietuvos teritorijoje buvo paplitusi į šiaurę nuo Nemuno žemupio ir Neries. Ji paplito dabartinės Estijos ir Latvijos teritorijoje. Tai antroji vietinė mezolito kultūra. Jos gyvenviečių ištirta mažai. Ši kultūra daugiausia pažįstama iš kaulo ir rago dirbinių (ietigalių, žeberklų, kabliukų, kaltų, skobtų, peikenų).
Kundos kultūros kauliniai žeberklai
Tačiau jie vengė didelių atvirų vandens telkinių, nemėgo ir upių takoskyrų. Stovyklos dažniausiai būdavo nedidelės. Jose būdavo gyvenama neilgai.
Pastatų liekanų pasitaiko retai. Dažniausiai aptinkama tik židinių liekanų. Trobelės buvo ovalios arba keturkampės, jų sienos buvo suręstos iš statmenų kuolų, o asla išklota tošimi.
Bučius, statomas į užtvaras. MELC archyvas. Šaltinis – vle.lt
Pagrindiniai mezolito laikų gyventojų verslai buvo medžioklė ir žvejyba.
Pradėti medžioti žvėrys, kurių gyvenimo būdas buvo kitoks, negu paleolito. Išnyko didelėmis bandomis klajojantys šiaurės elniai, o miško žvėrys dažniausiai laikydavosi nedideliais būreliais maždaug tose pačiose vietose.
Jos buvo užtaisytos įvairiais derva tvirtinamais titnaginiais antgaliais. Mažų žvėrių ir paukščių medžioklei tiko strėlės su apdegintais smaigaliais.
Iš Galubalio durpyne aptiktų radinių sprendžiama, jog mezolito gyventojai jau turėjo prisijaukinę šunį.
Gal ne tik smeigdavo, bet ir šaudydavo iš lanko. Visur randami tik vadinamųjų medžiojamųjų žuvų – lydekų, ešerių, karšių – kaulai.
Apie tai byloja Netiesų stovykloje (Varėnos r.) rastas labai gerai išdirbtos liepos karnos, iš kurios būdavo mezgami tinklai, gabalėlis.
Apeiginė lazda su briedės galva. LNM nuotr.
Pradžioje mirusieji buvo laidojami stovyklose, t.y. ten, kur ir gyveno, manoma, tam, kad nenutrūktų ryšys su gyvaisiais. Vėliau imta laidoti jau negyvenamose vietose – upių ir jūros užliejamose kalvose ar ežerų salose.
Kartais dėdavo į karstą arba suvyniodavo į kailį ir surišdavo. Kapo duobę kasdavo negilią, bet visada į ją priberdavo daug ochros. Mirusiajam, kaip įkapes, dėdavo medžioklės įrankių, dažniausiai briedžio, elnio ar šerno dantų vėrinius.
Totemas – gyvūnas, augalas ir negyvosios gamtos dalis, kurį žmonių grupė garbino, laikė savo mitiniu pirmtaku, globėju.