Nuo seno augindami gyvulius, mūsų protėviai sukaupė daug patirties tiek parinkdami jų veisles, tiek gydydami susirgusius. Šalia realaus patyrimo žmogus, būdamas bejėgis prieš kai kurias gyvulių ligas, sukūrė daug magiškų veiksmų, tariamai galėjusių apsaugoti gyvulius nuo ligų, o susirgusius gydyti.
Liaudies veterinarija
Liaudies veterinarija – tai savamokslis naminių gyvulių gydymas, paremtas tūkstančių metų patirtimi. Dažniausiai naminiai gyvuliai gydyti įvairiomis žolelėmis ir maginiais veiksmais.
Paprastai šeimininkai gydė savo gyvulius patys, tačiau buvo ir keliaujančių liaudies veterinarų, atsinešančių tam tikrų žolių ar kumeldėlių.
Liaudies veterinarija – tai savamokslis naminių gyvulių gydymas, paremtas tūkstančių metų patirtimi. Dažniausiai naminiai gyvuliai gydyti įvairiomis žolelėmis ir maginiais veiksmais.
Paprastai šeimininkai gydė savo gyvulius patys, tačiau buvo ir keliaujančių liaudies veterinarų, atsinešančių tam tikrų žolių ar kumeldėlių.
Nuo seno žmogus augino karves, arklius, avis, ožkas, kiaules ir vištas, todėl realūs žmonių pastebėjimai ir magiški veiksmai dažniausiai susiję su šiais gyvūnais.
Karvė buvo žmonių maitintoja, todėl ją įsigydami žiūrėdavo, ar bus pieninga. Apie tai spręsdavo iš tešmens didumo, uodegos ilgumo. Karvės dažniausiai susirgdavo persiėdusios. Tokias gydydavo labai įvairiai – varinėdavo, plukdydavo vandeniu, apvynioję skuduru ištraukdavo liežuvį – karvė imdavo seilėtis, riaugėti ir paprastai pagydavo.
Karvės. Aut. nežinomas
Lietuvos teritorijoje naminiai arkliai atsirado ne vėliau kaip trys tūkstančiai metų prieš Kristų. Yra žinių, kad didysis kunigaikštis Vytautas turėjo žirgynų Ašmenoje ir prie Kauno. Juos prižiūrėjo pareigūnai (arklidininkas, paarklidininkis), augino valstiečiai (žirgininkai, arklių šėrikai, ašvininkai).
Buvo vedama arklių apskaita, gerinamos jų veislės, arkliai nuo XVI a. buvo ženklinami.
Kaimo žmonės arklius labai vertino. Sušilusių arklių stengėsi negirdyti šaltu vandeniu – manyta, kad tuomet jie „gaus dusulį“. Arklių kanopas tvarkydavo patys arba vesdavo pas kaimo kalvį pakaustyti.
Kai kurios arklių ligos gydytos įvairiomis žolelėmis, žievėmis, šlapimu, arbata. Kartais duodavo, sumaišę su avižų grūdais, tarkuotų krienų šaknų ar nedidelį kiekį sieros.
Arklys. Aut. nežinomas
Lietuvoje vištos buvo auginamos jau XIV a. Žmonių kapuose (Alovėje, Kriemaloje, Kauno r., Rumšiškėse) rasta vištų kaulų. 1529 m. Didžiojo kunigaikščio nuostatuose dvarų valdytojams minima duoklė vištomis ir kiaušiniais. Iki I pasaulinio karo ir kurį laiką po jo buvo auginamos daugiausia vietinės, nedidelės ir nelepios vištos.
Vištoms, lesančioms kiaušinius, duodavo karštų bulvių ir kiaušinių lukštų. Kad dėtų ir žiemą, duodavo žvyro, džiovintų dilgėlių. Jei norėdavo, kad višta „atšaltų“ ir neperėtų, – maudydavo šaltame vandenyje.
Višta su viščiukais. Aut. nežinomas
Tai tik maža liaudies veterinarijos dalelė, kurią žmonės naudojo XIX a. pabaigoje, XX a. pirmaisiais dešimtmečiais, o kai kurie liaudies veterinarijos būdai žmonėms, auginantiems naminius gyvulius, žinomi iki šiol.
Jurginių apeigos Raudėnuose. Aut. A. Baltėnas
Gyvulių ligos dažnai siejamos su maginiais veiksmais. Dar XX a. kai kurie žmonės tikėjo, kad gyvulius gali nužiūrėti bloga akis. Norėdami to išvengti, stengėsi neleisti į tvartus svetimų žmonių, jauniems gyvuliams ant kaklo rišdavo raudoną raištį, pirmą kartą gindami į laukus aprūkydavo švęstomis žolėmis.
Manyta, kad naminiai gyvuliai Kūčių naktį prakalbantys žmogaus balsu. Tik negalima tyčia eiti klausytis, nes tai paprastai baigiasi nelaime. Norėdami auginamus gyvulius pamaloninti, jiems Kalėdų rytą atiduodavo šieną nuo Kūčių stalo.
Ypač gyvuliai saugoti Joninių naktį. Manyta, kad šią naktį raganos gali atimti karvėms pieną, jei per pievą nutemps savo prijuostę ir surinks nakties rasą.