Nors šiuolaikiniame mene liaudies kūrybos elementai daugiausia atsiskleidžia per muziką, tradicijos tąsa puikiai matoma ir kitose meno srityse, tokiose kaip dailė, grafika, šokis ir tekstilės menas, kur tradiciniai motyvai ir simbolika įgauna naują reikšmę ir aktualumą. Visi atvejai apima skirtingus kultūrinius ir meninius kontekstus, kuriuose tradiciniai motyvai ar technikos yra pritaikomi moderniems poreikiams.
Paroda „Etnografinis opartas tekstilės tradicija“. Šaltinis – Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka
Šokio spektaklis „Godos“
Šokio spektaklis „Godos“ puikiai sujungia lietuvių liaudies kultūrą su šiuolaikiniu šokiu ir atskleidžia gilius emocinius išgyvenimus ir patirtis. Žodis „godos“ galbūt nebevartojamas kasdienėje kalboje, tačiau jis simbolizuoja kiekvieno mūsų jausmus. Žymi lietuvių choreografė Birutė Letukaitė kartu su dviem norvegų choreografėmis sukuria pasaulį, kuriame praeitis, dabartis ir ateitis susipina, o moteriškas jausmingumas susitinka su mitologinėmis būtybėmis ir futuristinėmis vizijomis.
Šokio spektaklis „Godos“ 1. Aut. M. Śmieszek
Spektaklyje gausu folkloro elementų: šokėjai, judėdami raštais ir formomis, perteikia lietuvių mitus ir legendas, o jų ritmai primena audimo staklių taukšėjimą. Lietuviškosios dalies inspiracija kyla iš gaivališkos praeities, kuri atsispindi šiuolaikinio žmogaus gyvenime. Scenoje pasirodo simboliniai personažai, tokie kaip užkerėtas vilkolakis ir mitinės laumės, sukuriantys paslaptingą atmosferą. „Godos“ skatina susimąstyti, kas iš tiesų slepiasi mūsų viduje, ir parodo, kaip šiuolaikinis menas gali integruoti liaudies kūrybos elementus, jungiant praeitį su dabartimi ir svajonėmis apie ateitį.
Šokio spektaklis „Godos“ 2. Aut. M. Śmieszek
Viktoras Petravičius
Viktoras Petravičius (1906–1989) buvo grafikas, kurio kūryba yra stipriai susijusi su lietuvių liaudies kūrybos tradicijomis, kurios formavo jo meninę viziją ir stilių.
Petravičius, dar mokydamasis mokykloje, buvo įkvėptas modernizuoti liaudies kūrybą ir siekė sukurti meną, atspindintį laiko dvasią. Ankstyvuosiuose jo darbuose vyrauja lietuviško kaimo tematika, atskleidžianti valstiečių gyvenimą ir tradicijas. Dailininkas, pasitelkdamas ekspresionizmo ir primityvizmo stilistiką, kūrė iliustracijas, remdamasis tautosakos motyvais ir taip gaivindamas archajiškus kultūrinius archetipus.
Viktoras Petravičius „Audroje“. Lino raižinys. Šaltinis – auksopjuvis.lt
Petravičiaus iliustracijose, tokiose kaip „Gulbė, karaliaus pati“ ir „Marti iš jaujos“, ryškėja vyro ir moters meilės, santuokos tematika, įtvirtinanti jo kūryboje tautosakos ir mitologijos sąsajas. Jo darbuose juntama pagoniškos ir krikščioniškos kultūros sintezė, kuri atskleidžia simbolinius vaizdinius ir ritualinę atmosferą. Po Antrojo pasaulinio karo, kai dailininkas emigravo į Vakarus, liaudies kūrybos motyvai ir toliau išliko jo darbuose, bet papildyti naujomis patirtimis ir prisiminimais apie gimtinę.
Viktoras Petravičius. Tėviškės motyvai. Popierius, lino raižinys. Šaltinis – Lietuvos dailės muziejus
Freska „Metų laikai“ I
Petro Repšio freska „Metų laikai“, esanti Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Aisčių menėje, yra unikalus meno kūrinys, kuris sujungia dailę, kultūrą ir gamtos ciklus. Ši freska, atspindinti keturis metų laikus, yra įspūdingas dinamiškų žmonių figūrų ir ryškių spalvų pasaulis, kuris stebina kiekvieną lankytoją.
Petro Repšio freska „Metų laikai“, esanti Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Aisčių menėje, yra unikalus meno kūrinys, kuris sujungia dailę, kultūrą ir gamtos ciklus. Ši freska, atspindinti keturis metų laikus, yra įspūdingas dinamiškų žmonių figūrų ir ryškių spalvų pasaulis, kuris stebina kiekvieną lankytoją.
Freska „Metų laikai“ II
Kūrinys prasideda nuo Gyvybės medžio, kuris simbolizuoja keturių metų laikų kaitą. Pavasarį žymi Gandrinės, kai sugrįžtantys gandrai skelbia atsinaujinimą. Šiuo laikotarpiu svarbios tradicijos, tokios kaip bitininkų veikla ir gyvulių išginimas laukan, kartu su ritualais, kurie saugo juos nuo plėšrūnų.
Kūrinys prasideda nuo Gyvybės medžio, kuris simbolizuoja keturių metų laikų kaitą. Pavasarį žymi Gandrinės, kai sugrįžtantys gandrai skelbia atsinaujinimą. Šiuo laikotarpiu svarbios tradicijos, tokios kaip bitininkų veikla ir gyvulių išginimas laukan, kartu su ritualais, kurie saugo juos nuo plėšrūnų.
Freska „Metų laikai“ III
Toliau eina Velykos ir kitos pavasario šventės, taip freska vaizduoja ne tik gamtos, bet ir žmogaus gyvenimo ritmą. Vasara atneša gyvybės ir džiaugsmo simbolius, kuriuose matome saulę, mėnulį ir įvairius mitologinius motyvus. Žiema, kaip paskutinis ciklas, atspindi gamtos poilsį ir ramybę. Freskoje galime pamatyti žiemos scenas, kuriose atvaizduojamos Kalėdos, Užgavėnės ir kitos žiemos šventės.
Toliau eina Velykos ir kitos pavasario šventės, taip freska vaizduoja ne tik gamtos, bet ir žmogaus gyvenimo ritmą. Vasara atneša gyvybės ir džiaugsmo simbolius, kuriuose matome saulę, mėnulį ir įvairius mitologinius motyvus. Žiema, kaip paskutinis ciklas, atspindi gamtos poilsį ir ramybę. Freskoje galime pamatyti žiemos scenas, kuriose atvaizduojamos Kalėdos, Užgavėnės ir kitos žiemos šventės.
Menininko darbas leidžia pažvelgti į žmogaus gyvenimo etapus – gimimą, santuoką ir mirtį ir suteikti galimybę reflektuoti apie gyvybės ciklą.
Jonas Mekas
Jonas Mekas, lietuvių kilmės JAV filmų kūrėjas, menininkas ir režisierius, dažnai vadinamas amerikietiškojo avangardo kino krikštatėviu. J. Mekas palaikė stiprų santykį su Lietuvos tradicine kultūra, kuris atsispindi jo autobiografijose, interviu ir kūryboje.
Jonas Mekas, lietuvių kilmės JAV filmų kūrėjas, menininkas ir režisierius, dažnai vadinamas amerikietiškojo avangardo kino krikštatėviu. J. Mekas palaikė stiprų santykį su Lietuvos tradicine kultūra, kuris atsispindi jo autobiografijose, interviu ir kūryboje.
Jonas Mekas, kalbėdamas apie Lietuvą, dažnai pabrėžė nostalgiją ir prisiminimus. Kaip rašo J. Mekas, „Nieko išvažiuodamas neišsinešiau. O ir atminimai – skurdūs, vargani mano gyvenimo metai. Bet kai dabar pagalvoji, kai staiga sopulingoj prisiminimų raudotinėj susopi – tada išvysti, kad vis tik išsinešta viskas.“ Šis teiginys atspindi jo gebėjimą atrasti vertingus išgyvenimus net ir sudėtingose situacijose. Tai rodo, kad tradicinė kultūra ir vaikystės prisiminimai jam buvo neatsiejama dalis identiteto.
J. Meko kūryboje tradicinė kultūra pasireiškia subtiliais senosios pasaulėjautos vaizdiniais. Žmogus ir šeima, žmogus ir bendruomenė, žmogus ir gamta – per šiuos paprastus siužetus autorius ieško, kas yra jis pats. J. Meko darbai yra tokie asmeniški, kad galiausiai tampa universalūs. Kiekvienas atpažįstame savo kieme esantį medį, močiutės kepamų blynų kvapą, senų gėlėtų tapetų tekstūrą. Būtent tai ir lėmė iki šiol neblėstantį susižavėjimą J. Meko kūryba.
Pasižiūrėkite ištrauką iš Jono Meko filmo Reminiscences of a Journey to Lithuania (liet. Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą):
Marcelijus Martinaitis
Marcelijaus Martinaičio kūryba išsiskyrė unikaliu modernizmo ir archajinės lietuviškos kultūros derinimu, stipriu ryšiu su kaimo pasaulėjauta, tautinėmis vertybėmis, įkūnytomis jo kūriniuose. Svarbiausias personažas – Kukutis – simbolizuoja paprastą, bet giliaprasmį žmogų, atspindintį įvairialypes, komiškas ir rimtas gyvenimo akimirkas. Kukučio baladės tapo žymiausiu ir labiausiai pamėgtu Martinaičio kūriniu, o pats Kukutis įgavo metaforišką prasmę lietuvių kultūroje.
Marcelijaus Martinaičio kūryba išsiskyrė unikaliu modernizmo ir archajinės lietuviškos kultūros derinimu, stipriu ryšiu su kaimo pasaulėjauta, tautinėmis vertybėmis, įkūnytomis jo kūriniuose. Svarbiausias personažas – Kukutis – simbolizuoja paprastą, bet giliaprasmį žmogų, atspindintį įvairialypes, komiškas ir rimtas gyvenimo akimirkas. Kukučio baladės tapo žymiausiu ir labiausiai pamėgtu Martinaičio kūriniu, o pats Kukutis įgavo metaforišką prasmę lietuvių kultūroje.
Daug Kukučių ir vienas
Vienas Kukutis –
pėsčias Kukutis.
Visad pėsčias pats sau –
smagioms savo kojoms:
ten, kur jos žengia,
ten joms ir žemė.
Du Kukučiai –
karo metu
dviese ant vieno arklio
joja nuo Tilžės,
ir iš peršauto maišo
byra druska.
Trys Kukučiai, –
kai du pjauna malkas,
o trečias – žiūri.
Žiūri ir klausos,
kaip toli skamba pjūklas,
net spengia,
net žvaigždės apšąla
pirmųjų šalnų rasa.
Daug Kukučių, –
kai vienas numiršta,
o paskui jį eina
šimtas vienplaukių Kukučių,
ir šimtas galvoja –
kaip vienas:
– O koks trumpas Kukučio gyvenimas
pėsčioms kojoms,
smagioms Kukučio kojoms...
Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
Tarpdisciplininis menas – šiuolaikinio meno rūšis, į visumą jungianti kelių meno rūšių raiškos principus.
Eglės Čėjauskaitės-Gintalės ir Martyno Gintalo kūryba turi ryškių sąsajų su tradicine kultūra, ypač per gintaro – Lietuvai svarbaus kultūrinio simbolio – naudojimą ir interpretacijas. Šie menininkai į savo darbą įtraukia senųjų amžių simbolius ir kultūrinius kontekstus, tokius kaip ryšys su praeitimi ir šaknimis, istorijos pėdsakais, kurie gintare sustingę tarsi laiko kapsulėse.
Laikmečių pokalbis Apšviesti. Aut. E. Čėjauskaitė-Gintalė
Parodoje „Laikmečių pokalbis“ gintaras naudojamas kaip mediumas, siekiantis sujungti praeitį ir dabartį. E. Čėjauskaitė-Gintalė, nagrinėdama gintaro kaip medžiagos ypatybes, ieško būdų, kaip perteikti senovines tradicijas šiuolaikinėmis formomis: auksiniai ir gintariniai dantys, saulėgrąžos simbolis bei gintarinės sagos čia simbolizuoja gyvenimo ciklus ir ryšį su protėviais.
Laikmečių pokalbis: Saulėgrąžos. Aut. E. Čėjauskaitė-Gintalė
Pasižiūrėkite Martyno Gintalo vaizdo projekciją kurtą šiai parodai:
M. Gintalo vaizdo projekcijos laiko temą perteikia vizualiai, žaisdamas masteliu ir erdvės pojūčiu, pabrėždamas žmogaus patirčių bei gamtos laikinumą, kas būdinga senosioms kultūrinėms nuostatoms apie gyvenimo trapumą ir ryšį su aplinka.
Dovilės Gudačiauskaitės kūrinys „Rožių darželis“ subtiliai jungia liaudies kultūros ir religinių simbolių tradicijas su šiuolaikine raiška. Kūrinio pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos žodžio rosarium, reiškiančio „rožių darželis“ arba „rožynas“, kuris atspindi rožinio maldos tradiciją, populiarią nuo XIII amžiaus. Menininkė naudoja senas vilnones skareles, kurios kadaise buvo močiučių puošmena, stipriai susietos su tikėjimu. Šios skarelės įkūnija kartų paveldą ir autorės kūriniuose tampa ne tik tekstilės elementu, bet ir ryšio su liaudies kultūra bei asmenine istorija simboliu.
Rožių darželis I. Aut. Dovilė Gudačiauskaitė
Šalia simbolinės tekstilės Gudačiauskaitė rožinio formą pritaiko moderniai, panaudodama ortodoksams būdingą mazgų rišimo techniką, ir taip sukuria „taikos ginklus“ – aksesuarus, kurie tampa metafora ir dvasinio prieglobsčio simboliu. Į kūrinį įtraukiamas ir šiuolaikinės aprangos elementas – bomberis (trumpa striukė, dažniausiai odinė, su rauktu liemeniu ir rankogaliais, užsegama užtrauktuku), kuris, simboliškai transformuotas į „taikos uniformą“, kuria kontrastą tarp tradicijų ir šiuolaikinės mados. Kūrybinis procesas vyko Vepriuose, Marijai dedikuotoje erdvėje, kurios aplinkoje Gudačiauskaitė meldėsi pagal močiutės maldaknygę.
Rožių darželis III. Aut. Dovilė Gudačiauskaitė
Gudačiauskaitės kūrinys kviečia į dvasingumo, tradicijų ir istorinių patirčių dialogą ir taip tęsia praeities ir dabarties ryšį bei atgaivina liaudies kultūros simbolius.
Rožių darželis II. Aut. Dovilė Gudačiauskaitė