Kaip supratote, senovės lietuviai savo žinias apie kosmosą, dangaus šviesulius ir pasaulio suvokimą koduodavo simboliais. Tai atsispindi sakytinėje tradicijoje: sakmėse, mituose. Mito viena iš pagrindinių funkcijų būdavo paaiškinti, kaip kas atsirado, ypač svarbūs Visatos elementų paaiškinimai.
Lietuvių tautosakoje yra užrašyta tokių sakmių, kuriose minima, kad dangaus kūnai ir pasaulis atsirado iš kiaušinio.
Vienos iš tokių sakmių, pvz.: „...mėnulyje ant akmens tupėjusi milžiniška antis. Ji padėjusi kiaušinį ir ruošusis perėti, bet įsinorėjusi lesti ir nuskridusi ieškoti maisto. Užėjęs lietus sudrėkinęs lizdą, lizdas prakiuręs, pro skylę kiaušinis iškritęs. Krisdamas atsimušęs į debesį ir perskilęs į tris dalis. Iš trynio atsiradusi žemė, iš baltymo – vandenys, iš kiauto – dangus su žvaigždėmis (užrašė Juozas Šliavas Žeimelyje, 1970 m.).
Pagal Pranę Dundulienę (2008)
Anties kiaušiniai. Aut. nežinomas. Šaltinis – pajurionaujienos.com
O štai kaip vienoje sakmėje pasakojama apie saulės atsiradimą:
„Senais laikais gyveno žmogus kalvis. Tada buvo visur tamsu, naktis ir naktis. Tai šis kalvis nutarė nukalti saulę. Paėmęs blizgančią geležį, kalė kalė ir nukalė per šešerius metus. Tada, užlipęs ant aukščiausios trobos, įmetė ją į dangų. Ir iki šios dienos ji ten tebestovi.“
Taigi kalvis pasižymi kuriama galia ir dalyvauja dangaus šviesulių kūrimo procese. Tai pasižymi ir lietuvių liaudies dainose, plačiau apie tai – kitame skyriuje.
Pagal Nijolę Laurinkienę (1990)
Metalinis kryžius su saulės simboliu. Šaltinis – Vilniaus kalviai
Norėdami paaiškinti, kodėl naktį matomas Paukščių Takas, galėdavo pasekti tokią sakmę:
„Rudenį ant dangaus atsiranda šviesi juosta. Tai Paukščių Keliu vadinasi. Jie, kai naktį lekia už marių, labai neregi. Tai Dievas padarė, kad jiem būt šviesu. Rudenį šita šviesa regėt ant dangaus.“
Paukščių takas. Aut. nežinomas. Šaltinis –mokslozinios.lt
Paaiškinimas, kodėl lyjant ir pučiant vėjui dažniausiai nesimato saulės:
„Gyveno du seniai ir turėjo daug žemės. Kartą jie susipyko dėl ežios, skiriančios jų daržus. Ir pradėjo bartis. Vienas senis bardamasis pūtė vėją, o antras šnypštė vandenį. Supyko saulė ant šių senių už tokį jų barnį ir nustojo šviesti.
Ir dabar visada, kada tik šie seniai pradeda bartis, saulė pasislepia už debesų, o tada pučia vėjas ir lyja lietus.“
Pagal Norbertą Vėlių (1986)
Debesys. Aut. nežinomas. Šaltinis – meteo.lt
Dar viena sakmė apie dangaus šviesulius „Atsidaręs dangus“:
„Mano senelis važiavo pas mergeles ir sako, kad buvęs dangus atsidaręs. Sako, tokia nežemiška šviesa! Kad jis išsigandęs ir kepurę nusiėmęs. Sako, kad atsidarė – blūūūmt, taip kaip durys atsidarė. Jis važiavęs nakties laiku per grabnyčias. Baisi šviesa tokia, labai graži! Paskui džynkt kaip durys užsidarė – ir daugiau nieko nebebuvo, ir nebematė daugiau nieko.“
Žaibas su griaustiniu. Aut. nežinomas
Žmonės pasakodavo istorijas, iš kartos į kartą perduodami informaciją sakytine forma, kurią surinko tautosakos rinkėjai ir suteikė galimybę mums pažvelgti į šią mūsų kultūros dalį.
Pagal Nijolę Laurinkienę (2013)
Lietuvių dainuojamojoje tautosakoje taip pat užkoduoti ryšiai su dangaus šviesuliais. Tiesa, dažniausiai jie užslėpti simboliais, dėl to reikia gerai įsiklausyti į dainos žodžius ir kontekstą!
Pavyzdžiui, kalėdinėje dainoje „Atlakia alnias“ minimi kalviai ir elnias devyniais ragais. Šie dainos veikėjai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti niekuo nesusiję su dangaus kūnais, tačiau pamėginkime išsiaiškinti paslėptą sąsają.
Tiek elnias, tiek kalviai šioje dainoje – kosmologiniai simboliai. Lietuvių senuosiuose tekstuose figūruoja dieviškas kalvis Teljavelis. Jis – Perkūno padėjėjas. Kalvis Teljavelis, manoma, nukalė saulę. Ir kitų tautų mituose kalvis laikomas dieviška būtybe arba vieno iš pagrindinių dievų padėjėju. Jis gali nukalti dangaus šviesulius ir net visą pasaulio modelį!
Pagal Nijolę Laurinkienę (1990)
Elnias Devyniaragis. Aut. nežinomas. Šaltinis – Vilniaus jaunųjų turistų centras
„Atlakia alnias
Devyniaragis,
Oi kalėda kalėda!
Ir jis atlėkįs
Vandeny žiūro,
Oi kalėda kalėda!
Vandeny žiūro
Ir ragus skaito,
Oi kalėda kalėda!
An ragelių
Nauja seklyčia,
Oi kalėda kalėda!
Toj seklyčioj
Kavoliai kala,
Oi kalėda kalėda!“
O kokį ryšį su saule turi elnias?
TV kultūros laidų ciklas „Baltų šventadieniai" | „Žiemos saulėgrįža“ (31 laidos fragmentai).
Projekto autorė ir vadovė Nijolė Jačėnienė. Rengėjas – VšĮ „Vieno aktoriaus teatras" (2019)
Kokiu dangaus šviesuliu laikomas elnias devyniaragis:
TV kultūros laidų ciklas „Baltų šventadieniai" | „Žiemos saulėgrįža“ (31 laidos fragmentai). Projekto autorė ir vadovė Nijolė Jačėnienė. Rengėjas – VšĮ „Vieno aktoriaus teatras" (2019)
Taigi dainoje elnias devyniaragis – šviesos, Saulės grąžintojas žmonėms, kartu pats laikomas Mėnuliu, o jo šakose esantys kalviai – dangaus šviesulių kūrėjai.
Dainos teksto ištrauka:
„Dangui mėnulis, dangui mėnulis,
Dangui mėnulis – tai ma’ tėvulis,
Dangui mėnulis – tai ma’ tėvul.
Dangui sauliula, dangui sauliula
Dangui sauliula – tai ma’ matula,
Dangui sauliula – tai ma’ matul.
Dangui sieciukas, dangui sieciukas,
Dangui sieciukas – tai ma’ braliukas,
Dangui sieciukas – tai ma’ braliuk.
Dangui žvaigždela, dangui žvaigždela,
Dangui žvaigždela – tai ma’ sesela,
Dangui žvaigždela – tai ma’ sesel.“
Neretai lietuvių liaudies dainose našlaičiai ar vargstantys žmonės apdainuoja dangaus šviesulius kaip savo šeimos narius, kurie prižiūri vargstantį žmogų žemėje.
P. Dundulienė apie tokio tipo dainą atsiliepia: „Liaudies dainose, kaip minėjome, Saulė vadinama motule, Mėnulis – tėveliu, žvaigždės – sesutėmis, Sietynas – broleliu. Jie globoja žmones, ypač skriaudžiamuosius, padeda jiems nelaimėse ir varguose.“