Laidotuvės (1935 m., Kupiškio valsčius). Aut. nežinomas
Laidotuvės, kaip ir vestuvės bei krikštynos, turi savų ritualų.
Tikėta, kad geriau mirti ryte, o ne vakare.
Buvo svarbu pildyti mirštančiojo valią (kur laidoti, kuo aprengti, kiek ir kokių gyvulių paskersti vaišėms ir kt.).
Į laidotuves, kaip ir į vestuves, kviesdavo visą kaimą, vėliau susirinkusieji vaišinami.
Įdomu, kad, mirus netekėjusiai merginai ar nevedusiam vaikinui, jų karstai būdavo apvainikuojami, puošiami gėlėmis, rūtomis.
Tikėta, kad mirę tėvai lanko savo vaikus ir juos saugo, todėl jie auga sveiki, mirę vaikai virsta angelais ir saugo savo tėvus.
Tikėta, kad mirusysis su savimi gali „išsinešti“ gyvulius, turtus, todėl, jam mirus, gyvuliams ir bitėms būdavo pranešama, kad šeimininkas pasikeitė.
Įdomu, kad, siuvant mirusiajam drabužius, būdavo draudžiama siūlo gale rišti mazgą, nes tai esą padėties įtvirtinimo simbolis, kuris gali pasmerkti mirusįjį.
Rytų ir Pietryčių Lietuvoje į budynes einančios moterys nešdavo prariektą duonos kepalą, tačiau tai darydavo tik tos, kurios su mirusiuoju gražiuoju sugyveno.
Laidotuvių tradicijos ir pagarba mirusiesiems rodo aukštą vidinę tautos kultūrą, dvasingumą.
Marinimas, šarvojimas, budynė, išlydėjimas į kapines, laidojimas, pakastynės, mirusiojo minėtuvės, gedulas.
Tiek ligonį marinant, tiek jam mirus, namuose turėjo būti laikomasi tylos, taip išreiškiama pagarba mirusiojo vėlei.
Viena iš svarbių laidotuvių apeigų dalių – mirusiojo prausimas, moterį prausdavo moterys, o vyrą – vyrai, daugelyje tautų tai laikyta paslauga velioniui, išlaisvinančia jo vėlę.
Buvo svarbu atlikti visas laidotuvių apeigas, kad mirusysis nepasiliktų „tarp žemės ir dangaus“.
Karstai būdavo daromi iš gerai išdžiovintų lentų, tačiau, jeigu mirusysis jų nebūdavo pasirūpinęs, tą padarydavo kaimynai ar pats karstų meistras, už tai neimdavęs atlygio. Kai kuriuose šaltiniuose karstas vadinamas ne tik grabu, bet ir rakštimi.
Mirusiajam į karstą buvo dedama jo padėtį atspindinčių daiktų: papuošalų, darbo įrankių, net ginklų – buvo tikima, kad po mirties mirusysis gyvens tokį patį gyvenimą.
Mirusysis tradiciniame kaime buvo šarvojamas ant lentų pakylos, o tik vėliau perkeliamas į karstą, kurį iškeldavo pro langą, kad vėlė nerastų kelio namo.
O kokie kitų tautų laidotuvių ritualai? Palyginkite lietuvių ir kitų tautų vieno iš laidotuvių etapų – gedulo – tradicijas, pateikiamas „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“.
Gedulas gali būti tylos (paplitęs tarp pigmėjų tautų, per jį negiedama ir nešokama).
Nuo XX a. Lietuvoje gedulo spalva yra juoda, tačiau taip buvo ne visada, pavyzdžiui, dzūkės moterys, gedėdamos ir eidamos į laidotuves, ryšėdavo baltas skareles, mirusieji anksčiau taip pat būdavo rengiami baltai, nes balta spalva siejama su religija, pvz.: „<...> Čia prie altoriaus, kaip ir altorius. Tu su baltais rūbais krikštan atėjai, tu ir išeini prie baltos spalvos“, „balta <...> ramybės spalva, o mirusiam reikalinga ramybė.“
Literatūroje pateikiama, kad skirtingose tautose gedulo spalva yra vis kitokia: „Europietis gedėdamas rengiasi juodai, kinas – geltonai, musulmonas – žaliai, klasikiniais amžiais gedulo spalva buvo balta, senovės Vengrijoje – violetinė.“
Laidotuvių apeigose gedulo išraiška dažniausiai yra liūdesys, ašaros ir aimanos, dejonės, riksmai; islamo šalyse kartais gedintieji draskosi drabužius, mušasi į krūtinę ar veidą.
Mirusiojo paprastai gedima (giedamos giesmės ar raudos, atliekama gedulinga muzika) jo šeimos namuose iki laidotuvių ir jų dieną, šeimos nariai gedi ilgiau. Gedulo metu Lietuvoje nerengdavo krikštynų, vestuvių ir kitų linksmų švenčių, į tokias šventes neidavo, nešokdavo ir nedainuodavo. Įdomu, kad islamo šalyse našlė savo vyro gedi 4 mėnesius ir 10 dienų, o krikščioniškose šalyse gedulas trunka iki metų.
Susidomėjai? Daugiau galima paskaityti straipsnyje „Keisčiausios pasaulinės laidotuvių tradicijos“.
Skirtingose kultūrose laidotuvių tradicijos skiriasi ir būna labai įdomios. Palyginti su Lietuvos laidotuvių tradicijomis, kitose kultūrose yra sulaužomi visi mūsų tabu. Yra nevengiama velionį išlydėti į kitą pasaulį triukšmingai ar net surengti jų garbei festivalį.
Indonezija. Šioje valstybėje atsisveikinimas su artimu žmogumi būna didžiulis renginys, į kurį įsitraukia visas kaimas ir laidotuvių trukmė vyksta nuo keleto dienų iki kelių savaičių. Šiai laidotuvių puotai artimieji gali taupyti ištisus metus. Per laidotuvių ceremoniją „vandens buivolas“ nuneša mirusiojo sielą į anapilį. Iki atsisveikinimo šventės velionio kūnas laikomas namuose.
Naujasis Orleanas. Čia laidotuvės balansuoja tarp džiaugsmo ir širdgėlos. Laidotuvės būna šurmuliuojančios, o gedinčiuosius į priekį veda orkestras. Iš pradžių orkestras groja už širdies griebiančias raudas, o kai velionis palaidojamas, tuomet pereinama prie ritmingų melodijų.
Pietų Korėja. Pietų Korėjoje yra priimtas įstatymas, kuris velionio artimuosius įpareigoja po 60 metų išimti karstą iš žemės. Būtent dėl šio įstatymo šalyje smarkiai išpopuliarėjo kremavimas. Tačiau tai ne vienintelis būdas. Pietų Korėjos kompanijos siūlo supresuoti palaikus į brangakmenių formos karoliukus. Šie karoliai gali būti žalsvai mėlyni, rožiniai arba juodi. Karoliukus laiko namuose.
Laidotuvių dalyviai kapinėse 1939 m. Aut. nežinomas