Krikštỹnos – vardo suteikimo kūdikiui apeigos; su tuo susiję papročiai ir vaišės.
Viskas, kas susiję su naujos gyvybės atsiradimu, – ne tik šeimos, bet ir bendruomenės gyvenimo įvykis.
Krikštynų apeigas galima priskirti gimtuvių papročiams, kurie skirstomi į dvi dalis (iki kūdikio gimimo ir po gimdymo).
Naujos gyvybės atėjimas buvo laikomas šventu įvykiu, todėl besilaukiančiosios nebuvo galima erzinti, pykdyti, o ir ji pati turėjo tinkamai elgtis, kad kūdikis gimtų sveikas, fiziškai ir psichiškai stiprus.
Vienas svarbiausių gimtuvių papročių veikėjų – pribuvėja, kuri ne tik priimdavo kūdikį, bet turėdavo pirmąsyk jį nuprausti, padėti placentą, pranešti tėvui ir kitiems namiškiams, prižiūrėti kūdikį ir motiną pirmosiomis dienomis, atlikti „namų krikšto“ apeigas.
Namų krikštas – apeigos, kurių metu gimusį silpną kūdikį pribuvėja pakrikštydavo švęstu vandeniu, kritišku momentu atlikti šias apeigas buvo pribuvėjos pareiga. Jeigu kūdikis mirdavo dar nepakrikštytas bažnyčioje, pribuvėjos krikštas „galiojo“ ir kūdikis būdavo laidojamas šventintoje kapinių vietoje. Įdomu tai, kad, esant rizikingam nėštumui, pasitaikydavo atvejų, kai vaiką pakrikštydavo dar negimusį, tuomet jis gaudavo du vardus – vyrišką ir moterišką.
Pagal Vyšniauskaitę Angelę, Kalnių Petrą, Paukštytę Rasą (1995)
Krikštynos. Aut. nežinomas
Krikštynos. Klaipėda, 1931 m. Aut. nežinomas
Dažnai būdavo parenkamas to šventojo, kurio šventės dieną kūdikis gimė, vardas.
Ji turi ruošti kūdikį krikštui: nuprausti, suvystyti, įduoti krikštatėviams. Apeiginis maudymas – svarbi krikštynų dalis (tikėta magiška valomąja vandens galia).
Pribuvėja kartais įrišdavo į vystyklus žiupsnelį druskos, kad kūdikio niekas neužburtų, o kūmai jį laimingai parvežtų atgal.
Jeigu krikštatėviai būdavo jauni ir nemokėdavo elgtis su naujagimiu, pribuvėja juos lydėdavo į bažnyčią.
Grįžusius iš bažnyčios kūmus taip pat pasitikdavo pribuvėja, dažniausiai ji įnešdavo kūdikį į namus.
Biržų apylinkių turtingesni valstiečiai kviesdavo jų penkias – šešias poras, klaipėdiškiai – iki 10 porų.
Krikštatėviai (kūmai) turėjo būti gerbiami žmonės, nes tikėta, kad vaikas užaugs į juos panašus.
Krikštatėviai (kūmai) apdovanodavo pribuvėją: į prausimo vandenį įdėdavo pinigų, dovanodavo stuomenį (drobę). Tikėta, kad pribuvėją per krikštynas apdovanojus, kūdikis bus laimingas.
Iškilminga būdavo ir krikštynų pabaiga, kai šventiškai apsitaisę vežėjai pribuvėją išveždavo. Jie dainuodavo, krėsdavo pokštus, vėliau pribuvėja visus vaišindavo. Tai būdavo paskutinis etapas, kai dalyvaudavo pribuvėja; nuo tada vaikui ji jau nebuvo reikalinga.
Aukštaitijoje pagal paprotį kūmai, parvažiavę iš bažnyčios, dalydavo vaikams riestainių, vadinamų kūmų pyragu.
Dzūkijoje – grikių košės, vadinamos krikšto košele. Krikštynų vaišės (kūmų pietūs) būdavo vakare.
Žemaitijoje (Plateliuose) žinomas paprotys uždegti 12 žvakių, jas statyti ant stalo, ant lentynų ir languose, įdėti į išskobtus raudonus burokus.
Žemaitijoje žinomas paprotys sodybos kieme vaiko gimimui paminėti pastatyti kryžių ar koplytėlę. Jie per krikštynas būdavo šventinami.
Svečiams Dzūkijoje ir Aukštaitijoje buvo įprasta pirkti „bobutės košės“, dažniausiai tai būdavo puode uždengta kiaušinienė, kurios pribuvėja neduodavo svečiams tol, kol šie nesusimokėdavo, o tuomet jau visi vaišindavosi. Vėliau šis paprotys kito, į puodą būdavo įdedama sausainių ar kitų gardumynų.
O kaip svetur? Susipažinkite su krikštynų tradicijomis kitose šalyse.
Graikija
Krikštynų diena yra viena iš svarbiausių dienų Graikijos Stačiatikių gyvenime. Krikšto sakramentas paprastai suteikiamas vaikams, kai jie būna apie metukus amžiaus. Krikštynos yra labai svarbus įvykis dar ir todėl, kad jų metu vaikas oficialiai gauna vardą, o iki to laiko kūdikis yra vadinamas tiesiog „kūdikiu“. Dažniausiai vaikai pavadinami savo senelių ir močiučių vardais.
Prasidėjus apeigoms, vaikas yra nurengiamas (dažniausiai tai daro močiutė) ir apgobiamas baltu rankšluoščiu. Kunigas pašventina indą su krikšto vandeniu ir supila į jį alyvuogių aliejų, kurį atsineša krikštatėviai. Tuomet kunigas vaiką visu kūnu tris kartus panardina į šventintą vandenį, tardamas jam išrinktą vardą.
Ceremonijos pabaigoje motina bučiuoja krikštatėviui ranką, o šis atiduoda jai vaiką. Iš svečių ir artimųjų tėvai sulaukia palinkėjimų: „na sas zisei“ – kas reiškia „ilgo gyvenimo tavo vaikui“.
Krikštynų diena yra viena iš svarbiausių dienų Graikijos Stačiatikių gyvenime. Krikšto sakramentas paprastai suteikiamas vaikams, kai jie būna apie metukus amžiaus. Krikštynos yra labai svarbus įvykis dar ir todėl, kad jų metu vaikas oficialiai gauna vardą, o iki to laiko kūdikis yra vadinamas tiesiog „kūdikiu“. Dažniausiai vaikai pavadinami savo senelių ir močiučių vardais.
Prasidėjus apeigoms, vaikas yra nurengiamas (dažniausiai tai daro močiutė) ir apgobiamas baltu rankšluoščiu. Kunigas pašventina indą su krikšto vandeniu ir supila į jį alyvuogių aliejų, kurį atsineša krikštatėviai. Tuomet kunigas vaiką visu kūnu tris kartus panardina į šventintą vandenį, tardamas jam išrinktą vardą.
Ceremonijos pabaigoje motina bučiuoja krikštatėviui ranką, o šis atiduoda jai vaiką. Iš svečių ir artimųjų tėvai sulaukia palinkėjimų: „na sas zisei“ – kas reiškia „ilgo gyvenimo tavo vaikui“.
Moldova
Pagrindinis vaidmuo vaiko krikštijime čia atitenka ne krikštatėviams, o nanašams – vestuvių liudytojams. Jiems tenka visa atsakomybė už krikšto apeigų pravedimą ir vaiko dvasinį auklėjimą. Vaikui krikštatėvių, o tėvams kūmų gali būti neribotas žmonių skaičius – nors ir šimtas (tai priklauso nuo tėvų noro). Krikštatėvių vaidmuo šiose tradicijose yra tik šalutinis.
Įdomūs yra svečių kvietimo į krikštynas papročiai. Tėvai, pasirūpinę riestainiais ir vynu, eina pas draugus ir giminaičius jų kviesti į šventę. Riestainio priėmimas simbolizuoja žmogaus sutikimą tapti jį davusiojo šeimos nariu. Kadangi kitos tradicijos skelbia, kad atsisakyti duonos yra nuodėmė, įprastai tokios dovanos neatsisakoma. Tuo atveju, jei norima išskirti kurį nors krikštatėvį, ant riestainio dedama kokia nors nedidelė dovanėlė. Tada tėvai ir būsimieji kūmai atsigeria truputį vyno, neištuštindami butelio iki galo, kad liktų ir kitiems.
Pagrindinis vaidmuo vaiko krikštijime čia atitenka ne krikštatėviams, o nanašams – vestuvių liudytojams. Jiems tenka visa atsakomybė už krikšto apeigų pravedimą ir vaiko dvasinį auklėjimą. Vaikui krikštatėvių, o tėvams kūmų gali būti neribotas žmonių skaičius – nors ir šimtas (tai priklauso nuo tėvų noro). Krikštatėvių vaidmuo šiose tradicijose yra tik šalutinis.
Įdomūs yra svečių kvietimo į krikštynas papročiai. Tėvai, pasirūpinę riestainiais ir vynu, eina pas draugus ir giminaičius jų kviesti į šventę. Riestainio priėmimas simbolizuoja žmogaus sutikimą tapti jį davusiojo šeimos nariu. Kadangi kitos tradicijos skelbia, kad atsisakyti duonos yra nuodėmė, įprastai tokios dovanos neatsisakoma. Tuo atveju, jei norima išskirti kurį nors krikštatėvį, ant riestainio dedama kokia nors nedidelė dovanėlė. Tada tėvai ir būsimieji kūmai atsigeria truputį vyno, neištuštindami butelio iki galo, kad liktų ir kitiems.
Norvegija
Laikas nuo kūdikio gimimo iki jo krikštynų būdavo apipintas įvairiais prietarais ir tikėjimais. Šalia dar nepakrikštyto kūdikio lopšio laikydavo maldaknyges, daiktus iš sidabro bei plieno – buvo tikima, jog tai apsaugos vaiką nuo blogos energijos. Taip pat buvo manoma, kad kūdikio peržegnojimas, druska ant liežuvio ir maldos taip pat saugo jį nuo blogio. Kai kur į lopšį būdavo įdedama lajinių žvakių. Kol kūdikis nebūdavo pakrikštijamas, į jo kambarį galėdavo užeiti tik artimiausi šeimos nariai, taip pat jo negalima būdavo išnešti į lauką be kepurės. Manoma, kad kūdikio peržegnojimas yra vienas iš pačių pirmųjų ritualų, kilęs iš senųjų bažnyčios tradicijų Norvegijoje. Šį ritualą kunigas pirmiausiai atlikdavo kambaryje, kuriame buvo laikomi ginklai, išvarydamas blogąsias jėgas. Jis peržegnodavo kūdikį, pūsdamas jam į veidą ir tuo pačiu metu uždėdamas jam ant liežuvio druskos. Tuomet vaikas būdavo vežamas į bažnyčią krikštyti.
Laikas nuo kūdikio gimimo iki jo krikštynų būdavo apipintas įvairiais prietarais ir tikėjimais. Šalia dar nepakrikštyto kūdikio lopšio laikydavo maldaknyges, daiktus iš sidabro bei plieno – buvo tikima, jog tai apsaugos vaiką nuo blogos energijos. Taip pat buvo manoma, kad kūdikio peržegnojimas, druska ant liežuvio ir maldos taip pat saugo jį nuo blogio. Kai kur į lopšį būdavo įdedama lajinių žvakių. Kol kūdikis nebūdavo pakrikštijamas, į jo kambarį galėdavo užeiti tik artimiausi šeimos nariai, taip pat jo negalima būdavo išnešti į lauką be kepurės. Manoma, kad kūdikio peržegnojimas yra vienas iš pačių pirmųjų ritualų, kilęs iš senųjų bažnyčios tradicijų Norvegijoje. Šį ritualą kunigas pirmiausiai atlikdavo kambaryje, kuriame buvo laikomi ginklai, išvarydamas blogąsias jėgas. Jis peržegnodavo kūdikį, pūsdamas jam į veidą ir tuo pačiu metu uždėdamas jam ant liežuvio druskos. Tuomet vaikas būdavo vežamas į bažnyčią krikštyti.
Latvija
Šiuo metu Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, dominuoja krikščionybę išpažįstantys gyventojai (tačiau kaimyninėje šalyje yra kur kas didesnės liuteronų bei stačiatikių bendruomenės). Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, manoma, kad krikštatėvių patirtis bei gyvenimo būdas daro įtaką krikštavaikiui, todėl jie parenkami atsakingai. Būti krikšto tėvu ar krikšto motina – ne vien dvasinė misija, ne vien didelė garbė, bet ir didžiulė atsakomybė. Juk, atsitikus nelaimei, būtent krikštatėviai privalėtų pakeisti tėvus, auginti, išmokyti ir paleisti į gyvenimą krikštavaikius.
Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, krikštynos yra pirmiausia šeimos, giminės šventė, į kurią gali būti pakviesti ir artimiausi kaimynai. Krikštynų metu svarbu, kad visų galvose vyrautų šviesios, pozityvios mintys, krikštavaikiui linkėti laimės, sveikatos, klestėjimo. Tikima, kad visa tai realizuosis tolesniame vaiko gyvenime.
Šiuo metu Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, dominuoja krikščionybę išpažįstantys gyventojai (tačiau kaimyninėje šalyje yra kur kas didesnės liuteronų bei stačiatikių bendruomenės). Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, manoma, kad krikštatėvių patirtis bei gyvenimo būdas daro įtaką krikštavaikiui, todėl jie parenkami atsakingai. Būti krikšto tėvu ar krikšto motina – ne vien dvasinė misija, ne vien didelė garbė, bet ir didžiulė atsakomybė. Juk, atsitikus nelaimei, būtent krikštatėviai privalėtų pakeisti tėvus, auginti, išmokyti ir paleisti į gyvenimą krikštavaikius.
Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, krikštynos yra pirmiausia šeimos, giminės šventė, į kurią gali būti pakviesti ir artimiausi kaimynai. Krikštynų metu svarbu, kad visų galvose vyrautų šviesios, pozityvios mintys, krikštavaikiui linkėti laimės, sveikatos, klestėjimo. Tikima, kad visa tai realizuosis tolesniame vaiko gyvenime.