Rugių sėjos laiką apie šią dieną tikslindavo Sietyno padėtis danguje. Kaip ir kitiems rudens darbas pradėti, reikšmingos mėnulio fazės. Daugybė senovinių tikėjimų turėjo suteikti derlumui sėkmės. Kad ji nenusisuktų, sėjos metu nieko neskolino, nekepdavo duonos, nekirpdavo avių, lauke nepalikdavo akėčių. Ryte šeimyna kartu sėsdavo pusryčių, kad vilkai bandos neišgrobstytų, o sėti užbaigdavo iki saulės laidos, kad mėnuliui apšvietus sėklą, javai netaptų žolėti.
Linų merkimas ir klojimas į prūdą, vadinamą linmarka ar sodželka, iškastą prie sodybos. Iš paskutinės saujos sėmenų supildavo ratelį lyg saulę, vidurin įdėdavo akmenuką ir tardavo: Saulut, saulut, kaip tu šviesi, taip baldyk ir šiuos linelius.
Tai buvo šviesaus ir tamsaus laikotarpių metuose riba. Po jos vandens telkiniuose nebesimaudydavo, o darbai iš laukų persikeldavo po stogu. Tai buvo atokvėpio diena. Kadangi alaus lietuviai paprastai negėrė – jis dažniausiai buvo verdamas tik apiegoms, tai ir šioje šventėje, su kviestais svečiais vaišindamiesi alumi, laistė staltiesę, šlakstydami duris, langus, trobos kertes kaip apsaugą nuo piktųjų jėgų, naikinančių augmeniją, kad nepajėgtų prasibrauti į vidų.
Bulviakasis. Kol kasdavo, buvo draudžiama bulves kepti, nes daugiau neaugs.
Spėriai reikdavo surinkti atartas bulves, kad šalna nepakąstų. Nurauti linus per dieną kitą, kad pluoštas vienodesnis būtų. Reikėjo pasinaudoti geru oru, tad kviesdavosi į talkas gimines, kaimynus. Po darbų laukdavo vaišės ir linksmybės, į kurias mielai rinkdavosi jaunimas.
Pagal Libertą Klimką (2008)
Kernavė rudenį. Aut. nežinomas
Šaltiniai mini visą spalio mėnesį, iki pat lapkričio 11 d., švenčiamą Ilgių, vėlesniais laikais pavadintą Vėlinėmis, šventę. Tamsusis metas mitinės sąmonės laikytas požemių valdovės Velionos viešpatavimo laiku. Ji buvo mirusiųjų žmonių arba – vėlių – deivė. Pačioje pradžioje rūpinosi dar sumedžiotų žvėrių vėlėmis, paskui – gyvuliais ir jų vėlėmis. Jos žinioje dar buvo vanduo, oras, ugnis, žemė, požemis ir jo lobiai, vėliau atitekę dievui Velinui.
Vėlinės. Aut. Ž. Svobonaitė (2005)
Vėlinių tradicijos ir papročiai. Spalio pradžioje, nuėmus derlių nuo laukų, rudeninėms vėlių ir jų deivės Velionos vaišėms su apeigomis žemaičiai su šeimomis rinkdavosi giraitėse – į sambarius. Čia dievui Žemininkui aukodavo jaučius, avinus ir kitus gyvulius poromis, o po trijų dienų puotaudavo, su vėlėmis dalindamiesi žemėn numetamu maistu, šokdavo, dainuodavo. Kitur būdavo panašiu būdu rengiami apeiginiai stalai ant kapinių ir namuose, o apeiginės vaišės, prisimenant mirusius artimuosius, vykdavo kelias dienas.
Pagarba Vėlinėse viešnioms iš anapus. Kiekvienas kraštas turėjo savo papročius, kurių esmė buvo ta pati: pagerbti, padėkoti, išlydėti. Šeimos mirusiųjų vėles kviesdavo į pirtis. Kai kur ta proga sustatydavo atitinkamą kiekį kėdžių su rankšluosčiais ir marškiniais, stalą apkraudavo vaišėmis, o patys grįždavo į pirkias švęsti tris dienas. Aplaistę apdarus ir valgius palikdavo kapinėse. Vėlių viešėjimo laikui baigiantis, gražiai kreipdavosi, prašydami geranoriškai išeiti ir grįžti į požemį visas iki vienos.
Žemiškoji ugnis – švenčių palydovė. Paprotys kapinėse uždegti žvakes, kad sušildytų šaltą žemę, kurioje ilsisi protėviai, o vėlelės neklaidžiotų tamsoje, gyvuoja mažiau nei du šimtus metų. Anksčiau tą šviesą teikdavo kapinių kampuose deginami į laužą sukrauti sutrūniję mediniai kryžiai. Prie to laužo, kuris simbolizuoja dviejų pasaulių - gyvųjų ir mirusiųjų ryšį - pasišildydavo žmonės, pasakojimuose prisimindami Anapilin išėjusius giminaičius ir kaimynus. Ši tradicija kai kur dar gyvuoja Dzūkijoje.
Pagal Libertą Klimką (2008)
Žynių pareigų perėmėjai. Krikščionybės laikais Vėlinių laikotarpiu pasirūpindavo į trobą atklydusiais elgetomis, juos išprausdavo, pamaitindavo, aprengdavo naujais drabužiais. Elgetas laikė lyg tarpininkus tarp dievo ir žmonių, kaip senovės žynius, kuriuos ištiko elgetų dalia, įsigalėjus krikščionybei. Dar XX a. viduryje moterys kepdavo ir nešdavo prie bažnyčios susibūrusiems elgetoms duonos, pyrago, kad pasimelstų už šeimos mirusiuosius.
Pagal Libertą Klimką (2008)
Darbai su apeigomis
Darbus lydėjo apeigos ir tada, kai virto papročiais. Žemelės, deivės Žemynos, girdymo apeiginiu alumi ir aukojimo apeigos vykdavo nuėmus nuo laukų derlių, pradedant kūlimą. Aukodavo kiaulę, paršiuką, ožį arba vištą, kad jų vaisingumas magiškai padėtų Žemės vaisingumui. Dar kitur aukodavo rinktinį gaidį, kaip kasrytinį giedorių, nuolatinį gamtos ritmų garsintoją.
Javų kūlimas
Javų kulti žmonės keldavosi labai anksti, panašiai 1-3 val., kad iki aušros spėtų iškulti jaują išdžiovintų javų. Kuldavo šeimomis, kas galėjo – su samdiniais. Skubindavo atsiliekančius – šiems užbaigusieji kūlimą slapčia atnešdavo šiaudinę žmogaus ūgio vyriškai (Kuršį), kai kur – moteriškai (Ridiką), aprengtą iškamšą ir netikėtai įmesdavo į jaują. Gavusieji skubinosi užbaigti kūlimą, kad turėtų teisę tokiu pačiu būdu iškamšos atsikratyti. Manoma, kad ji neatmenamais laikais simbolizavo javų dvasią.
Pagal Pranę Dundulienę (2020)
Su talka – nenuobodu
Kūlimas galėjo tęstis iki Kalėdų ar dar ilgiau, tad užbaigimas buvo tikra šventė. Tam tikromis apeigomis dėkodavo ugnies deivei Gabijai ar dievui Gabjaujui, kad leido sėkmingai išdžiovinti ir iškulti javus. Per pabaigtuves samčio nešimo ir metimo apeiga lemdavo – bus ruošiamos pabaigtuvių vaišės ar nebus.
Linamynis
Linus iš laukų į jaują turėdavo suvežti iki lapkričio pradžios. Taip iš linų dievo Vaižganto globos laukuose jie pereidavo į jaujos dievybės Gabjaujo valdas, kuriose buvo džiovinami ir talkų iki paryčių metu praeidavo lino kančios dalį kelio. Gabjaujis, vyriška ugnies dievybė, darbų su linais globėjas, rudenį saugojo jaujos (ūkio pastato, kuriame džiovinami javai) krosnį, kad nekibirkščiuotų ir nesudegintų derliaus.
Jaujos krosnis. Aut. E Braziulienė
Moliūgo žibintas. Aut. nežinomas
Vėlių minėjimo apeigos pas latvius
Ryte po pusryčių šaukdavo vardais vėles, kurioms pirmiausia priekaištaudavo už metų ūkinių darbų nesėkmes ar nuoskaudas, o Perkūnui – kam darė žalą laukuose. Po to kviesdavo vėles vaišintis iš pastatytų indų su maistu, joms mėtydavo duoną ant žemės arba į ugnį, taip pat elgėsi ir su alumi. Baigę vaišinimą, iššluodavo krosnį, išprašydavo vėles iš kampų. Taip pat kaip lietuviai vaišindavo vėles kapinėse, pirtyse ir kitur.
Pagal Pranę Dundulienę (2020)
Helovino pamatinė prasmė
Helovinas Europoje atsirado kaip bendruomeninė derliaus šventė, kurios metu lankomi kaimynai. Ji kilo iš senovės keltų Samhain šventės, kuri reiškė vasaros pabaigą ir perėjimą į žiemą. Buvo tikima, kad tuo metu namus aplanko mirusiųjų vėlės, todėl siekta su jomis užmegzti ryšį reiškiant pagarbą, paliekant prie durų maisto ir dovanų, kūrenant laužus, persirengiant iš gyvūnų odų padarytais kostiumais, aukojant aukas. Kartu buvo vengiama tuo metu galinčių apsilankyti piktųjų dvasių, todėl jas gąsdindami prie durų dėdavo ropių žibintus su išdrožinėtais baisiais veidais.
Pagal Etninės kultūros tarybą
Šv. Martynas, Baltojo oželio šventė – lapkričio 11 diena
Baigdavosi ganiava. Atsiskaitydavo su kaimo samdiniais – kalviu ir kerdžiumi, bendrai visų supiltu grūdų ir surinktų kitų gėrybių atlygiu.
Piemenukai, šaukdami žiemą, atlikdavo ožio vedimo aplink beržą apeigas prie sukurto laužo. Veda tris kartus saulės ėjimo aplink dangų kryptimi. Atseit, spartina laiką, artina žiemą. Kitados tai buvo labai svarbus senosios religijos ritualas.
Oželis – tuometinė padėkos auka žemės dievybėms už išaugintą derlių – vadinamasis „atpirkimo ožys“. Po šios dienos žemės nebedirbdavo, leisdavo jai atsikvėpti iki griaustinis pavasarį vėl ją atrakins.
Pagal Libertą Klimką (2013)
Ožys. Aut. nežinomas