Petras Bielskis (1999) savo tekstuose iškėlė mintį, jog teatriniai elementai, esantys kaimo kultūroje, patvirtina, kad kaimo žmogus nuo seno žemiškąjį ir anapusinį pasaulį suvokė esant vieną ir nedalomą būtį, kurioje išsiteko žmonės ir mitinės būtybės.
Apeigos iš akmens amžiaus paslaptingų deivių garbinimo laikų į sėslų žemdirbio kaimą atkeliavo papročių pavidalu. Dalis papročių persikėlė į atokaus klojimo erdvę. Remdamasis sakmėmis, Petras Bielskis (1999) teigia, kad ano meto žmogui tamsiu paros metu klojimas buvo nesaugi vieta.
Paklausykite vienos sakmės dalies įrašo. Pasakykite, kur vyksta veiksmas, ir kurioje paminėtos sodybos vietoje žmogui buvo saugu.
Buvo kūlė. Vienas žmogus nusirengė vien marškiniais, užlipo ant balkio klojime ir tupi. Atėjo žmonės su liktarna kulti. Pažiūrėjo – tupi velnias.
– Velnias! –suriko ir išlėkė į gryčią.
Tas, kuris norėjo gąsdinti, pažiūrėjo – kitame balkio gale tupi kitas velnias. Išsigando jis dar labiaus, šoko nuo balkio ir lėkt iš paskos tų žmonių.
Bendruomeninė atmintis apie mitines būtybes klojime išsaugojo pasakojimus, kurie keldavo pagarbią baimę ar šiurpą, kai buvo sekami tamsiu paros metu. Klojimo teatro judėjimas, XIX a. pab. – XX a. pr., kaip tik ir suderino šias dvi – pagarbos ir baimės – emocijas, nes budindamas tautinę sąmonę žmones traukė, kėlė dvasią, bet tuometinės caro valdžios draudimų lietuvių kalbai nepaisymas kėlė ir pavojų.
Saugantis valdžios, slaptieji vaidinimai buvo rengiami atokiose, toliau nuo centrų įsikūrusiose, kaimo trobose, erdviuose klojimuose arba pakluonėse. Lietuvos mėgėjų teatro sąjūdžiui įtakos turėjo XIX a. pabaigos Lietuvos politiniai ir visuomeniniai gyvenimo pokyčiai – nacionalinis judėjimas, lotynų raidyno spaudos draudimas. Šio laikotarpio teatro raidos skiriami du etapai: iki 1904 m., kai rengti slaptieji vakarai, ir po 1904 m, kai, panaikinus spaudos draudimą, kultūros draugijos pradėjo rengti viešuosius vakarus.
Truputį dokumentinės medžiagos apie minimą nepaprastą reiškinį rasite šioje ištraukoje.