Rugiapjūtė. Aut. nežinomas. Šaltinis - Lietuvių tautosakos archyvas
Papročiais ruošėsi, pradėjo, dirbo ir baiginėjo visas kalendorines šventes, ūkio ir buities darbus, žmogaus gyvenimo virsmus. Remiantis Petro Bielskio (1999) tekstu, papročiai, pasiekę mūsų dienas, yra lyg mažutėlaičiai spektakliai, nes jų apeiginė reikšmė šiuo metu beveik nežinoma. Ji liko neatmenamuose laikuose. Svarbu yra tai, kad papročių apvaidinimas vyksta tam tikroje etninėje, susijusioje su konkrečia tauta, erdvėje.
Papročiai darbuose, kalendorinėse ar šeimos šventėse išreiškė dvasinius lūkesčius. Pavyzdžiui, magiški veiksmai, kurie turėjo padėti sulaukti gero derliaus, reiškė sočius metus ir sveikesnį, lengvesnį ir laimingesnį gyvenimą; savaitės trukmės vestuvių dalyvių vaidinimai, persipynę su tikrove, turėjo lemti naujos šeimos laimę ir gerovę.
Pakylėta dvasia XXI a. Po 2024 m. 40-ojo profesionalių teatrų festivalio „Vaidiname žemdirbiams“ atidarymo spektaklio „Rokiškio genas“ (rež. N. Danienė) užkulisiuose grupė vaidinusiųjų: Panemunėlio miestelio aktoriai, vaidinę save, profesionalūs aktoriai A. Keleris (J. Miltinis), G. Žiogas (J. Katelė), R.Saladžius (rež. V. Vajega) su Rokiškio folkloro ansamblio „Gastauta“ nariai. Aut. O. Viduolienė
Metų rato papročių kaimo apylinkėse, įvairiose erdvėse laikėsi visi kaimo gyventojai, būdami ir vaidintojais, ir žiūrovais vienu metu. Pamatinė tautos žemdirbiškoji pasaulėjauta, lyg režisierius, papročiuose sudėliojo laiko išgrynintas kalbos ir veiksmo teatrines formules. Tai kaimo žmones ramino, telkė, kėlė dvasią.
Jurgis Dovydaitis užrašinėja tautosaką Žemaitijoje. Aut. nežinomas. Šaltinis – Tautosakos rankraštynas.lt
Kaimo žmonės mėgo kurti vaidybinius vaizdelius be išankstinio pasiruošimo, vos tik kilus minčiai bei, čia ir dabar, susitarus. Tai buvo dažna sodžiaus susibūrimų, vakarojimų, kalendorinių švenčių pramoga, nes išradingumo, kūrybiškumo kaimo žmogus nestokojo. Mokėjo ne tik sunkiai dirbti, bet ir smagiai linksmintis.
Pavyzdys I: „Aš mažas vaikelis kaip pupų pėdelis, prie durų stoviu, kiaušinuko noriu“.
Pavyzdys II: „Anoj pusėj upės gandras nutūpęs, su plunksna berašąs, kiaušinių beprašąs. Aš mažas vaikelis kaip pupų pėdelis, kepurę laikau, kiaušinių prašau, nei daug, nei mažai: sviesto spotkiuką, pyrago kepaliuką, dešros lankiuką, kiaušinių desėtkiuką“.
Margučiai. Aut. nežinomas
Šiame meniniame įraše galite pamatyti, kaip maži ir dideli per Velykas lankydavo kaimynus.
Lalauninkų Vilniaus rajone krepšys. Aut. Ž. Svobonaitė
Ar žinote, kas tas lalavimas?
Dar vienas pagarbaus bendravimo, būsimos nuotakos žvalgytuvių, itin senas velykinis paprotys, taip pavadintas dėl tokio pobūdžio, kai kurių giesmių priedainio „vai lalu“. Tikėtina, kilęs iš akmens amžiaus apeigų, skirtų deivėms gyvybės nešėjoms Ladai ir Lelai.
Lalauninkas linki merginai ateinančiais metais ištekėti. Aut. nežinomas. Šaltinis – LEMU
Lalautojai – jauni nevedę vyrai
Jie nuo Velykų vakaro iki antros Velykų dienos ryto vaikščiodavo po gretimo kaimo kiemus, sveikindami šeimininkus ir linkėdami ūkinės sėkmės, o merginoms – ištekėti. Tekdavo pasitelkti ir muzikinius bei iškalbingumo, improvizavimo įgūdžius, ne tik pasimokyti velykinių giesmių, oracijų, dainų, vadintų lalinkomis.
Viena lalautojų oracijų: „Mes jauni berneliai, kaip girios paukšteliai, norim pagiedoti, namelius paveselyti, kiaušinėlių pasirinkti“.
Pateikėjas dainuoja prisimindamas savo jaunystės dienas.
Šioje ištraukoje linksmybių būtinumas tradicinėse šventėse paaiškinamas nuodugniau.
TV kultūros laidų ciklas „Baltų šventadieniai" | „Kūčios, Kalėdos“ (32 laidos fragmentai). Projekto autorė ir vadovė Nijolė Jačėnienė. Rengėjas – VšĮ „Vieno aktoriaus teatras" (2019)
Užgavėnių persirengėlių uždaviniai pagal Juozą Kudirką (1989).
Užgavėnės. Aut. nežinomas