Teatro ištakos pastebimos akmens amžiaus visuomenėje, kai pirmykštis medžiotojas bandė suprasti gamtinių reiškinių priežastis.
Pavyzdžiui, apeiginių šokių metu, per tam tikrą neįprastą raišką, pasitelkdamas gestus, garsus, judėjimą erdvėje, mėgino parodyti, kad bandymas užtikrinti sėkmingą medžioklę persikelia į magišką aplinką. Per tam tikrą nustatytą veiksmų tvarką – ritualus, bandė paveikti įsivaizduojamas gamtos jėgas ir protėvių dvasias.
Atkurta medžiotojų palapinė Kernavėje. Aut. nežinomas. Šaltinis – kernave.lt
Vienas genties vyrų, žynys arba vadas, vaizduodamas toteminius ar medžiojamus gyvūnus, užsimesdavo žvėries kailį, užsidėdavo ragus ar kitus ženklus. Jis skleisdavo tam tikrus garsus ir atlikdavo simbolinius judesius, kuriuos, galbūt, atkartojo ir kiti genties vyrai.
„Vaidinimo“ metu įvykęs persikūnijimas žmogaus pasąmonei padėjo suprasti nepažįstamą, tikriausiai, mitologizuotą pasaulį ir pasisemti jo galių.
Akmens amžiaus būsto rekonstrukcija Kernavėje. Aut. R. Vaitiekauskienė
Per ilgus tūkstantmečius kito gyvenimo būdas. Apeigų priežastys buvo užmirštos, o veiksmai, kurie, laikui bėgant, buvo papildyti naujais – išliko.
Veiksmų atkartojimas tapo papročiais, kurių viena dalis yra gyva ir dabar, o kitą – bandoma atgaivinti, remiantis rašytiniais šaltiniais ir senolių pasakojimais. Nors kai kurie papročiai buvo pamiršti, bet jų aidus galima rasti liaudies dainose, rateliuose, tautosakoje, vaikų žaidimuose.
Geležies amžiaus kalvės rekonstrukcija Kernavėje. Aut. R. Vaitiekauskienė
Užgavėnių šokis „Meškutė”
Gerai žinoma Užgavėnių šėlionė. Galima manyti, kad, šokdami šį ar į jį panašų šokį, medžiotojai ir gamtos gėrybių rinkėjai tikėjosi sėkmingos lokio medžioklės.
Pažiūrėti mūsų laikus pasiekusią šokio versiją galima šiame įraše:
Kas yra jaunosios rauda?
Archaiškų teatrinių ir draminių elementų gausą, kaip didžiulį dvasinės kultūros reiškinį, teatrologas Petras Bielskis aptinka lietuvių vestuvių rėdoje ir pateikia vieną pavyzdį – „jaunoji teka už vyro iš tikrųjų, bet verkti turi pagal laisvai pasirinktą žinojimą, ir verksmas jau yra vaidyba“.
Archaiškų teatrinių ir draminių elementų gausą, kaip didžiulį dvasinės kultūros reiškinį, teatrologas Petras Bielskis aptinka lietuvių vestuvių rėdoje ir pateikia vieną pavyzdį – „jaunoji teka už vyro iš tikrųjų, bet verkti turi pagal laisvai pasirinktą žinojimą, ir verksmas jau yra vaidyba“.
Pažiūrėkite, kaip vestuvinį jaunosios raudos paprotį demonstruoja garbaus amžiaus pateikėja:
Grūdai
Žiemos saulėgrįža – reikšmingas metų virsmas (po gruodžio 24 d. ima ilgėti diena). Ilgiausių naktų metuose laikas, kaimo bendruomenėje laikytas magišku, todėl yra turtingas sėkmę spėjančių ir palenkinėjančių apeigų. Jose grūdai (kviečiai, aguonos ir kiti) užėmė ypatingą vietą.
Viena Kūčių vakarienės tradicijų
Į trobų duris pasibelsdavo išverstais kailiniais apsirėdęs, pančiu susijuosęs, po gauruota kauke pasislėpęs, Senis Kalėda. Apsilankęs žerdavo krikštasuolėn saują įvairių grūdų kaip visokeriopos laimės palinkėjimą burdamas: „Ščiunebrūkšt, avinėli; čia ne mūsų avinėlis!“ ar kitus palinkėjimus.
Senio Kalėdos pasirodymą pažiūrėkite pateiktoje vaizdo ištraukoje:
Akmens amžiuje krikščionybės įsiliejimas į apeigas, anot Pranės Dundulienės, skirtas deivei Austėjai. Tokį pavyzdį galite įžvelgti dialoge.
Prieš Kūčias šeimininkas baltais trinyčiais su simbolinio švenčių maisto trupučiu triskart apeina trobą. Kaskart šeimininkė užveda dialogą:
– Kas ten eina? – pradeda ji.
– Ponas Dievas, – atsako šeimininkas
– Ką ten neša? – antrame rate klausia šeimininkė.
– Geras dienas, – sulaukia atsakymo.
– Kas tos geros dienos? – trečiąsyk klausia.
– Šventos Kūčios, – į vidų žengia šeimininkas.
Pagal Libertą Klimką (2008)
Kūčiukai. Aut. Ž. Svobonaitė