Nuo seno pusryčiams, pietums, pavakariams, vakarienei šeimyna stengdavosi rinktis prie bendro stalo. Štai, keletas papročių, pajuokavimų, susijusių su kasdieniais susirinkimais prie stalo.
Pusryčius vadino – pusrytys, pusrytukas, pusrytėlis, pusrytėliai.
– Pavakarius gandras išskrisdamas ant uodegos išnešė, – sakoma, kai rudenį šeimynai nebeduodami pavakariai.
Dažniausias patiekalas mažiems vaikams yra įvairios košės: bulvinė, miežinė, avižinė, žirninė, grikių ir kt.
Grūstuvas košei. Šaltinis – Pasvalio krašto muziejus
Apie košę yra daug patarlių bei priežodžių, pajuokavimų:
Tautosakoje aptiktume ne vieną pajuokavimą, susijusį su koše:
– Ar gardi košė?
– Košė ne garde – ant stalo.
– Menturis dukterį turįs –
– O kuo vardu?
– Košė.
Populiariausias patiekalas vaikams – košė, todėl ir vaikų žaidinimuose košė dažnai minima. Pažiūrėkite Lietuvos nacionalinio kultūros centro įrašytą žaidinimą „Vėri vėri peleli kuošelį“.
Kiškio pietūs
Kiškio pietūs – bendras užkandžiavimas, kai valgoma ne namuose, pavyzdžiui, uogaujant ar grybaujant. Kiškio lauktuvės – vaikams parnešamos lauktuvės – pyrago ar duonos riekė, riestainiai, saldainiai.
Kiškio pietūs – bendras užkandžiavimas, kai valgoma ne namuose, pavyzdžiui, uogaujant ar grybaujant. Kiškio lauktuvės – vaikams parnešamos lauktuvės – pyrago ar duonos riekė, riestainiai, saldainiai.
Kiškio pyragėlis
Kai ateidavo į namus kas nors iš savųjų – kokia bobelytė, tetulytė, tai atnešdavo vaikams „Kiškio pyragėlio“: duonos gabalėlį, kartais kokį pyragėlį, sūrio. Pamatę pro langą tokią viešnią, vaikai tuoj šokdavo jos patikti. Įėjusi į trobą senutė, išvyniodama duoną, kalba: „Parnešiau, jum, vaikeliai, kiškio pyragėlio. Kai par miškus ajau, matau – lakia kiškis, ausytas pastatįs. Kiškis manį klausia: „Kur aini?“ Pasakiau, kad pas gerus vaikelius, tai ir dova šitų duonos plutyti.“
Senutė laužo duoną ar sūrį ir padalina visiems vaikams „kiškio pyragėlio“. Vaikai valgo pasigardžiuodami: toks jiems mielas tas kiškiukas.
Kartais tokia senutė neįsidėdavo iš namų vaikams „kiškio pyragėlio“, tai atnešdavo bet ką, kad ir eglės kankorėžių. Tada paduodama juos vaikams sakydavo: „Nesutikau kiškelio, tai „vėjo vaikų“ parnešiau.“ Mat eglės kankorėžiai vadinami vėjo vaikais, nes juos vėjas nupučia, nudaužo.
Pagal E. Dulaitienę (1958)
Kai ateidavo į namus kas nors iš savųjų – kokia bobelytė, tetulytė, tai atnešdavo vaikams „Kiškio pyragėlio“: duonos gabalėlį, kartais kokį pyragėlį, sūrio. Pamatę pro langą tokią viešnią, vaikai tuoj šokdavo jos patikti. Įėjusi į trobą senutė, išvyniodama duoną, kalba: „Parnešiau, jum, vaikeliai, kiškio pyragėlio. Kai par miškus ajau, matau – lakia kiškis, ausytas pastatįs. Kiškis manį klausia: „Kur aini?“ Pasakiau, kad pas gerus vaikelius, tai ir dova šitų duonos plutyti.“
Senutė laužo duoną ar sūrį ir padalina visiems vaikams „kiškio pyragėlio“. Vaikai valgo pasigardžiuodami: toks jiems mielas tas kiškiukas.
Kartais tokia senutė neįsidėdavo iš namų vaikams „kiškio pyragėlio“, tai atnešdavo bet ką, kad ir eglės kankorėžių. Tada paduodama juos vaikams sakydavo: „Nesutikau kiškelio, tai „vėjo vaikų“ parnešiau.“ Mat eglės kankorėžiai vadinami vėjo vaikais, nes juos vėjas nupučia, nudaužo.
Pagal E. Dulaitienę (1958)
Nuo senų laikų žmonės, dirbdami laukuose ir taupydami laiką, negrįždavo namo pavalgyti. Tradiciniai maisto indai, tokie kaip medinės vagonės ir lauknešėliai, buvo naudojami ne tik valgiui saugiai laikyti, bet ir patogiai neštis, kad darbo metu būtų galima greitai pasistiprinti. Panašiai ir šiandien žmonės, skubėdami į darbą, dažnai pasiima valgius su savimi įvairiose dėžutėse ar termosuose. Nors laikai pasikeitė, skubėjimas ir poreikis nešiotis maistą išlieka pastoviu gyvenimo ritmu.
Pagal Lietuvos etnografijos muziejų
Lauktuvės
Jeigu kuris iš namiškių išvyksta į miestelį, į svečius, tai vaikai nori kartu važiuoti, kiti verkdami prašosi. Vyresnieji numaldo vaikus, pažada lauktuvių. Lauktuvių vaikai labai laukia, nuolatos žiūri pro langą, ar negrįžta namiškiai. Namiškiai parveždavo po riestainį, o jei iš svečių, būdavo, grįžta – tai pyrago, iš vestuvių – saldainių.
Jei vaikai užsispyrę prašo leisti juos į svečius, tai tėvai sako:
– Neik į svečius, nes gausi per pečius.
Lauknešėliai
Lauknešėlis – medinis indas, skirtas skystam maistui į laukus dirbantiems nešti. Šuleliai apjuosti 2 metaliniais lankais. Šonuose, priešpriešais įstatyti pailginti šuleliai su išpjovomis viršuje. Dugnas apskritas išpjautas iš vienos lentos. Dangtelis sutvirtintas skersiniu, centre – rankenėlė išlenkta iš nužievinto lazdyno.
Lauknešėlis – medinis indas, skirtas skystam maistui į laukus dirbantiems nešti. Šuleliai apjuosti 2 metaliniais lankais. Šonuose, priešpriešais įstatyti pailginti šuleliai su išpjovomis viršuje. Dugnas apskritas išpjautas iš vienos lentos. Dangtelis sutvirtintas skersiniu, centre – rankenėlė išlenkta iš nužievinto lazdyno.
Maisto dėžutė
Dėžutė varškei, sumaišytai su sviestu, įsidėti. Ją pasiimdavo eidami dirbti į laukus ar vykdami į kelionę. Dėžutė apskrita, su užvožiamu dangteliu. Šonai statmeni dugnui, sujungti dviem žąsies plunksnų stiebelių siūlėmis. Šonai prie dugno ir dangtelio pritvirtinti metalinėmis vinimis. Naudota Kirdonių k., Biržų r.
Dėžutė varškei, sumaišytai su sviestu, įsidėti. Ją pasiimdavo eidami dirbti į laukus ar vykdami į kelionę. Dėžutė apskrita, su užvožiamu dangteliu. Šonai statmeni dugnui, sujungti dviem žąsies plunksnų stiebelių siūlėmis. Šonai prie dugno ir dangtelio pritvirtinti metalinėmis vinimis. Naudota Kirdonių k., Biržų r.