XX a. atsirado nemažai inteligentų, kurie suvokė folkloro svarbą ir savarankiškai keliavo per kaimus užrašinėdami tautosaką. Pirmiausia dainas užrašinėjo natomis, gyvai girdėdami dainuojantį žmogų, pasakojimus taip pat užrašinėjo ranka. Po truputį vystantis technologijoms, atsirado vis išmanesnių būdų, kaip galėjo įrašyti vadinamuosius pateikėjus.
Norbertas Vėlius rašo tautosaką iš Jono Makselės. Zervynų k., Marcinkonių apyl., Varėnos r., 1963 m. Aut. V. Milius
Formuojantis etnomuzikologijos mokslui, pradėtos vykdyti folkloro ekspedicijos. Pavyzdžiui, XX a. pabaigoje besimokantys Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (tuometės Konservatorijos) studentai (aktoriai, režisieriai, kompozitoriai, muzikantai) bent kartą per metus savaitei išvykdavo į kaimus užrašinėti tautosakos.
Tokios ekspedicijos dažnai vykdomos kaimo vietovėse arba bendruomenėse, kuriose išliko autentiški tradicinės kultūros pavyzdžiai. Folkloristai, etnologai, lingvistai ir kiti tyrėjai vyksta į šias vietas, kalbasi su vietiniais gyventojais, renka pasakojimus, fiksuoja jų gyvenimo būdą, dainas, legendas ar kitus kultūrinius išraiškos būdus.
Folklorinės ekspedicijos tikslas – išsaugoti, dokumentuoti ir tirti tautosaką bei kultūros paveldą, kuris gali nykti dėl modernizacijos ir globalizacijos. Surinkta medžiaga dažniausiai saugoma archyvuose, leidžiama knygose, muzikinėse kolekcijose arba naudojama moksliniams tyrimams.
Folkloro ekspedicijos vyksta ir šiandien. Pasižiūrėkite, kaip vyko 2023 m. etnomuzikologijos studentų ekspedicija Ukmergės krašte.
Liaudies muzika arba muzikinis folkloras nuo profesionaliosios ar populiariosios muzikos skiriasi tuo, jog kūriniai yra ne autoriniai ir gyvuoja variantiškumu. Tai reiškia, kad neegzistuoja vienas dainos originalas – kiekvienas kaimo dainininkas dainą padainuodavo vis savaip, ką nors pakeisdamas, o kiekvienas padainuotas variantas yra lygiavertis visiems kitiems.
Dar vienas svarbus liaudies kūrybos bruožas yra imlumas skirtingoms įtakoms. Šiandien mes bet kada ir bet kur girdime daug skirtingų žanrų muzikos (popmuzika, rokas, džiazas, klasika ir t. t.). Tai veikia tiek mūsų nuotaiką, tiek kūrybą, tiek muzikinį skonį. Reikia suprasti, kad prieš du šimtmečius paprastame Lietuvos kaime niekada nebuvo tokio didelio informacijos srauto, koks yra dabar.
Muzikantai. Aut. Č. Liutikas
Tam, kad galėtume suvokti skirtingas liaudies kūrybos inovacijų kryptis, pirmiausia reikia įsivardyti, kas yra liaudies daina ir tradicinis jos atlikimas. Kaip matome, liaudies daina susidaro iš skirtingų elementų. Kiekvienas jų kaimo dainininkui yra lygiavertiškai svarbus, nors visus šiuos dalykus daro nesąmoningai.
Melodija
Melodiją sudaro skirtingo aukščio garsai ir ritmas. Ritmas yra universalesnis elementas – paprastesnių ar sudėtingesnių ritmikos atvejų pasitaiko kiekviename regione. Lietuvių dainas daugiau skiriame pagal melodinius tipus (skirtingo aukščio garsų formules).
Taip pat pagal melodiją galime nustatyti ir dainos laikotarpį. Jei daina yra siauros apimties – nuo do iki fa, jai sunku pritarti, žinome, kad tai ypač sena archajinė daina, jei daina plačios apimties ir yra daugiabalsė, greičiausiai tai jau bus vėlyvesnio laikotarpio, pvz., XX a. liaudies kūrinys.
Melodija iš Juškų dainyno, 447 psl.
Tekstas
Dažniausiai kokios nors dainos siužeto variantų galime rasti visoje Lietuvoje. Žinoma, žodžiai ar siužeto eiga niekada nebus identiški. Didesnių skirtumų randame ir tada, kai siužetą nulemia pačios vietos aktualijos, pvz., Klaipėdos krašto dainose daug dažniau pastebėsime jūros ir žvejininkystės vaizdinių nei sausojoje Dzūkijoje, kur dažniau rasime dainų su uogavimo naratyvu.
Pagal tekstus dažniausiai skiriame ir dainų žanrus, pavyzdžiui, jei dainuojama apie dukrą, pavirtusią gegute ir sugrįžusią į tėvų namus, žinome, kad tai vestuvinė sugrįžtuvių daina, nepaisant to, kokia melodija yra atliekama. Kiekvienas talentingesnis dainininkas dainos tekstą pakreipdavo taip, kad galėtų tiksliau apdainuoti savo gyvenimą.
Dainos tekstas, jo struktūra iš Juškų dainyno, 275 psl. Šaltinis – veliuonoskc.lt
Tarmė
Kaip jau kalbėjome, tarmė lemia daug dainavimo stilistikos niuansų. Dalį tarmės įmanoma perteikti mūsų vartojamo alfabeto galimybėmis. Pvz., pėršts (pirštas), dėrb (dirba), moils (muilas).
Tačiau didžioji dalis tarmės raštu gali atsispindėti tik naudojant specialius fonetinius ženklus. Pvz., platē (plačiai), laivelė (laivelio), kontrī̃bė (kantrỹbė).
Dėl šios priežasties, paprastomis raidėmis užrašytą tarmišką dainos tekstą ir negirdėdami realios tarties, dainą sudainuosime iš dalies bendralietuviška (bendrine) kalba. Dainos savastis yra neatsiejama nuo specifinės žodžių tarties, mat jie ir lemia, kur dedamas melodinis akcentas, kur bus stiprioji ritminės formulės dalis.
Tarmės variantų yra dar daugiau nei dainų ar teksto variantų, nes net ir mažiausias upelis ar miškelis lėmė gretimų kaimų izoliaciją. Dažniausiai keliuose, šalia esančiuose kaimuose girdėsime tas pačias dainas, bet ten gyvenantys žmonės šnekės ir tars žodžius šiek tiek kitaip. Pagal tarmę galime nustatyti ne tik dainos regioną, bet ir konkretų kaimą.
Žemaitiška tarmė. Šaltinis – zemaitijosnp.lt
Atitinkamas pritarimo būdas
Kiekviename kaime egzistavo tam tikri daugiabalsio dainavimo rėmai, kurių ribas po truputį plėsdavo ar keisdavo į kaimus ateinančios muzikinės įtakos. Tradicija keitėsi pati, pvz., jei talentingesnis kaimo dainininkas sugalvodavo kokį nors įdomesnį elementą, kuris kaimo bendruomenei prigydavo, tai ir tapdavo to kaimo skiriamuoju bruožu.
Išrašę dainos melodiją, galėtume jai sukurti begalę skirtingų pritariančiųjų melodijų. Jei pridėtume ir trečiąjį balsą bei skirtingus jo variantus, kombinatorikos principu gausime dar didžiausią šūsnį skirtingų tos pačios dainos atlikimo būdų. Galima įsivaizduoti, kad kiekvienas kaimas turėjo savitą savo pritarimo „kodą“, kurio ribos keitėsi taip lėtai, jog galime pagal jį nustatyti dainininkų kilmę.
Koncertuoja Sarių etnografinis ansamblis. Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Aut. nežinomas. Šaltinis – epaveldas.lt
Atitinkamas balso formavimas
Balso formavimas glaudžiai susijęs su visais iki šiol išvardytais aspektais, bet labiausiai su vietine tarme. Kaip skirtingas žodžių ištarimas, tam tikrų balsių ilginimas, siaurinimas turi įtakos tam, kaip skamba balsas kalbant, balso formavimo skirtumai dar labiau išryškėja dainuojant.
Palyginkime, pavyzdžiui, dzūkų ir žemaičių balso formavimą.
Dzūkų tarmė pasižymi balsių siaurumu, taip pat garsai dž ir t keičiami kiek siauresniais dz ir c (pvz., girdžiu, kaip per tiltą darda → girdzu, kap par cyltų darda). Dėl šios priežasties balsas natūraliai formuojasi burnos priekyje, o tai lemia „plokščią“, nazalinį (per nosį) skambėjimą.
Dainuoja Simonas Tamulynas. Aut. Nežinomas. Šaltinis – epaveldas.lt
Pasiklausykite dzūkų dainininko Roko Kašėtos.
Žemaičių tarmė ir kalbėjimas yra daug atviresni, platesni ir „apvalesni“. Tarmė pasižymi ryškia ir „tąsia“ balsių artikuliacija. Pvz., Raudona uoga nukrito ant žolės → rauduona ouga nokrėta on žuoles. Tiek žemaičių kalbėjimas, tiek dainavimas pasižymi lėtumu, „apvaliu“ garsu, mat balsas formuojasi ne prieky, bet arčiau gerklės.
Pasiklausykite žemaitiškos dainos.