Burtai yra svarbi lietuviškų tradicijų dalis, ypač žiemos švenčių laikotarpiu. Būrimai apima įvairius ritualus ir užkalbėjimus, susijusius su ateities spėjimu, šeimos darna, derliaus apsauga bei bendrąja namų gerove.
Dažniausi Kalėdų burtai susiję su ateities spėjimu. Vienas paplitęs būdas yra būrimas per Kūčias, kai merginos buriasi dėl būsimo jaunikio ar vedybų ateities. Kitas būdas – peržiūrėti savo šešėlį prie uždegtos žvakės. Aiškinama, kad, jei šešėlis yra ryškus ir pilnas, ateitis bus palanki. Jei šešėlis atrodo išblukęs, tai gali reikšti sunkius metus.
Dar viena svarbi Kalėdų būrimų dalis yra susijusi su sveikatos arba šeimos gerovės apsauga. Per Kūčias ir Kalėdas žmonės užkalbėdavo maistą ir gėrimus, tikėdami, kad tai padės apsaugoti artimuosius nuo ligų ir nesėkmių.
Lietuvių liaudies tradicijose Kalėdų burtai glaudžiai siejami su gamtos ciklais, kurie simbolizuoja perėjimą iš tamsos į šviesą.
Panos per Kūčių vakarą įdėdavom vandens į vo šitą bliūdą ir virdavom nuodėgulius, anglius, kaip jie ten vadinas, tuos juodus įdėdavome ir sukdavome vandenį. Jeigu vienas nuo kito toliau - neapsižanysi (nesusituoksi), o jeigu sueina į krūvą, reiškia, tada apsiženysi tą metą.
E. Šmitaitė, gimusi 1933m., Šilutės rajone
Užgavėnės buvo ta diena, kai visi privalėjo viską daryti neįprastai. Polkas groti su puodais, dainas dainuoti su neegizstuojančiais žodžiais, anekdotus pasakoti pamokslaujančio kunigo intonacija, bažnytinės giesmės melodija giedoti apie valgyti ruošiamą kopūstėlį.
Per Užgavėnes, kiekvienas personažas atlikdavo savitą vaidmenį, kuris buvo susijęs su jų charakteriu, elgesiu ir amatu. Šie veikėjai ne tik linksmindavo publiką, bet ir perteikdavo tam tikras simbolines žinutes, atspindinčias liaudišką pasaulėžiūrą. Pavyzdžiui, gydytojai išsiskirdavo savo „stebuklingais” gydymo metodais: iškilmingomis oracijomis siūloma vaistus gerti ne ant tuščio skrandžio, o ant tuščios širdies, taip pat sudeginti ledą ir išgerti pelenus.
Štai vienas tokio gydymosi „recepto“ pavyzdys:
„Reikia baslių metūgių su viritum, su spiritum ir su šalavijum anksti rytą išgerti po du šaukštu, po du kaušu ant tuščios širdies, o jei tas nepadės, reikia dešimtį silkių nupirkti, tas silkes nuplauti, daktarui į terbelę sukrauti, tuos skysčius pritverti, o tirščius išgerti. Jei tas nepadės, reikia senos vyžos alyvos, senos rudinės tručyznos, o jei karštis yra didelis, apie keturiasdešimt laipsnių, tai reikia ant šilto ledo atsigulti, akėčiomis užsikloti ir žambį po galva pasidėti; o jei tas nepadės, – ledą sudeginti ir tuos pelenus gerti.“
Pasiklausykite Užgavėnių parodijos pavyzdžio Kopūstėli nabagėli.
Kopūsteli, nabagėli, kokias tu kančias kentėjai
Kada tavi bobos sodina, vertės per galvą
Kopūsteli, nabagėli, kokias tu kančias kentėjai
Kada tavi bobas ravėja, vertės per galvą
Kada tavi bobas skalpava; nukirto; supjaustė, kubile sumuša;
dėja į katilą ir išvirė; visi žmonės tave per Užgavėnes suvalgė
Viena svarbiausių pavasarinių švenčių yra Jurginės. Tą dieną, pirmą kartą po žiemos, ganytis į lauką išvedami gyvuliai. Gyvuliai papuošiami gyvų augalų vainikais, vanojami šventintomis verbomis, aprūkomi nuo piktųjų dvasių.
Tą dieną dainuojami raliavimai, skirti gyvūnams ginti, raminti. Šiais improvizaciniais kūrinėliais, tarsi, prašoma karvės duoti daugiau pieno, už tai, kad jai duodama daugiau šieno. Šių kūrinėlių skiriamasis bruožas yra atsikartojantis refrenas ralio, generalio, gene ralia, leliarol.
Genaralio, ralio, karvelės mano
Genaralio, ralio, ganiau ganyta
Genaralio, ralio, karvelės nepriganyta
Genaralio, ralio, ganiau basa
Genaralio, ralio, palei kelelį rasa
Genaralio, ralio, ganiau per kelmynus
Genaralio, ralio, neš karvelė pienelio po puodynes
Kita svarbi pavasario šventė buvo Sekminės. Tai – piemenų varžytuvių šventė.
O jų tikslas – labai paprastas – atsikelti kuo anksčiau. Ilgiausiai miegojęs piemuo, tiems metams, buvo praminimas „spirgučiu“.
Norėdami, „spirgutį” ar kitus draugus, pašiepti piemenys oliuodavo.
Skiriamasis šių kūrinėlių bruožas – pašiepiantis tekstas ir atsikartojantys garsažodžiai ooolia, oolo, voolo.
Valivolaa, valivolaa!
Jonas spirgutis liko!
Valivolaa, valivolaa, valivola!
Kitaip nei dainos, oracijos buvo atliekamos vyrų.
Kalendorinių švenčių metu (Kalėdos, Užgavėnės, Velykos, Sekminės) ypač svarbūs buvo persirengėliai. Jie lankydavo namus įvairiausiais pavidalais.
Linkėdavo laimės namams, jaunoms merginoms greitai ištekėti, o už tai prašydavo dovanų ir vaišių. Persirengėliai, trumpam, tapdavo antgamtinio pasaulio atstovais, todėl žmonės juos labai gerbė ir laukdavo jų ateinant.
Ak, nuilsau čia bėgdams
Turėjau kuo greičiausiai pasiskubyti
Tamstos ponui palinkti (nusilenkti)
Atėjau, pro langus žiūrau
Išstatyta, marinuota
Valgiai ir gėrimai
Ak, koks geras laikas!
Ponas gaspadoriau, ponia gaspadine
Prašau duot pakaštavot
O neiškartėm kišenėn pakavot!